TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija

TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija (rus. Военная коллегия Верховного суда СССР; ВКВС) – TSRS Aukščiausiojo Teismo organas, nagrinėjęs ypatingos svarbos bylas, susijusias su aukščiausiaisiais armijos ir laivyno vadais (komkoro ir aukštesnis lygis), o taip kaltinamais Tėvynės išdavimu ir kontrrevoliucine veikla. Karinė kolegija taip pat prižiūrėjo karinių tribunolų darbą.

1926–1948 m. Karinės kolegijos vadovas buvo armijos karo juristas (armvoenjuristas), vėliau justicijos generolas pulkininkas V. Ulrichas.

Karinė kolegija buvo įsikūrusi Maskvoje, Nikolskajos gatvėje Nr. 23 (gatvė nuo 1935 m. vadinosi Spalio 25-osios gatvė)

Teroro metais

Šis aukščiausias TSRS teismo organas vien „didžiojo teroro“ metais nuteisė mirties bausme kelias dešimtis tūkstančių žmonių.

Stalininių represijų metais (1937–1938 m.) Karinė kolegija nagrinėjo ypatingos svarbos bylas, jų tarpe – ir pasibaigusias garsiais viešais procesais.

Tais metais karinę kolegiją sudarė:

• TSRS Aukščiausioji teismo Karinės kolegijos pirmininkas – armijos karo juristas V. Ulrichas.
• Karinės kolegijos pirmininko pavaduotojai:
  • korpuso karo juristas Ivanas Matulevičius (Иван Осипович Матулевич);
  • divizijos karo juristas Jona Nikitčenka (Иона Тимофеевич Никитченко).
• Karinės kolegijos nariai. Jų buvo apie 36 žmonės (laipsniai – nuo pirmo rango karo juristo iki korpuso karo juristo):
• Karinės kolegijos sekretoriai:
  • pirmo rango karo juristas A. Batneris (A.A. Батнер);
  • antro rango juristas Kozlovas (Козлов);
  • pirmo rango karo juristas I. Kondratjevas (И.П. Кондратьев);
  • pirmo rango karo juristas A. Kostiuška (А. Ф. Костюшко).

Teisimas pagal sąrašus

1934–1938 m. Karinės kolegijos nuosprendžiai būdavo skelbiami pagal sąrašus, kuriuos sudarydavo ir pasirašydavo aukščiausieji TSRS vadovai. Į sąrašus įtraukdavo žmones, nuteistus pagal asmeninę J. Stalino ar jo artimiausių bendražygių sankciją. Bausmės būdavo nurodomos įvairios, bet daugumą sudarė sušaudymas.

Sąrašus perduodavo iš NKVD į Karinę kolegiją, kur nuosprendį įrašydavo pagal sąraše nurodytą „kategoriją“. Tokia nurodyta kategorija nurodydavo didžiausia leistą bausmę. Vėliau nemažai išankstinių nuosprendžių buvo pakeisti švelnesniais.

Teismo procedūra būdavo suprastinta iki ribos: bylą nagrinėdavo be liudininkų, nagrinėjimas trukdavo vidutiniškai 5–10 min., retais atvejais – iki 30 min. Per tą laiką trys teisėjai turėdavo išaiškinti teisiamajam jo teises, paaiškinti kaltinamosios išvados esmę <…>, išsiaiškinti teisiamojo požiūrį į atliktą nusikaltimą, išklausyti jo parodymus ir paskutinį žodį, pabūti pasitarimų kambaryje, parašyti ten nuosprendį, ir, grįžus į į teismo pasitarimo salę jį paskelbti.

Mirties nuosprendžių teisiamajam dažnai net neskelbdavo, apie jį sužinodavo tik atsidūrė sušaudymo vietoje prieš .

Apskųsti nuosprendžius būdavo praktiškai neįmanoma, nes daugelis bylų būdavo slaptos.

Ikikariniais metais pagal CK Politbiuro sąrašus buvo sušaudyta, pagal įvairius duomenis, 40–44 tūkst. žmonių.

During the Great Purge of 1937–1938 the Military Collegium tried relatively prominent figures, usually based on the lists approved personally by Joseph Stalin, the majority of Article 58 cases having been processed extrajudicially by NKVD Troikas. In particular, the Military Collegium conducted the major Soviet show trials.