Jom Kipuro karas (Ramadano karas)

Jom Kipuro karas – Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija 1973 m. (dar žinomas kaip spalio ar ramadano karas; hebr. מלחמת יום הכיפורים = Milchemet Jom HaKipurim, arab. حرب تشرين = ħarb Tišrin), truko nuo spalio 6 d. iki 22/24 d. Karas prasidėjo per žydų šventę „Jom Kipur“, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės netikėtai susijungė ir užpuolė Izraelį. Jos užėmė Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas, kuriuos Izraelis pradėjo valdyti nuo 1967 m., po Šešių dienų karo.

Egiptiečiai ir sirai judėjo pirmyn per pirmas 48 valandas, po to iniciatyvos ėmėsi Izraelis. Antrą karo savaitę sirai buvo išstumti iš visų Golano aukštumų. Sinajuje Izraelis puolė tą priešų armijos dalį, kuri buvo peržengusi Sueco kanalą (kur buvo sena ugnies nutraukimo linija) ir taip paliko priešą be išteklių.

Pradžia

Egipto prezidentas Gamalas Abdelas Naseras mirė 1970 m. rugsėjo mėnesį. Jo įpėdinis Anvaras Sadatas nusprendė kautis su Izraeliu ir atgauti 1967 m. prarastas teritorijas. Bendras su Sirija Izraelio užpuolimo planas buvo pavadintas Badro operacija (arab. „pilnas mėnulis“).

• Izraelio pajėgos: 415 tūkst. kareivių, 1,5 tūkst. tankų, 3 tūkst. šarvuotų transporterių, 945 skyrių, 561 lėktuvas, 84 sraigtasparniai ir 38 karinių objektų. Karo vadai – Mošė Dajanas, Davidas Elazaras, Arielis Šaronas, Šmuelas Gonenas ir Benjaminas Peledas.
• Egipto pajėgos: 800 tūkst. kareivių (panaudojo 300 tūkst.), 2,4 tūkst. tankų, 2,4 tūkst. šarvuotų transporterių, 1120 dalinių, 690 lėktuvų, 161 sraigtasparnis ir 104 karinių apskričių.
• Sirijos pajėgos: 150 tūkst. kareivių (panaudojo 60 tūkst.), 1,4 tūkst. tankų, 900 šarvuotų transporterių, 600 dalinių, 350 lėktuvų, 36 sraigtasparniai ir 21 karinių apskričių.
• Irako pajėgos: 60 tūkst. kareivių, 700 tankų, 500 šarvuotų transporterių, 200 dalinių, 73 lėktuvai.

Kariniai veiksmai

Egiptas ir Sirija pabandė karine jėga atgauti teritorijas, užimtas Izraelio. Jų armijos pradėjo koordinuotą ataką 1973 m. spalio 6 d., žydų šventės Jom Kipuro metu, pastaroji sutapo su musulmoniška ramadano švente. Sirų pajėgos atakavo fortus, esančius Golano aukštumose, tuo pačiu metu egiptiečiai atakavo fortus, esančius prie Sueco kanalo ir Sinajaus pusiasalyje. Izraelio armija patyrė didelių nuostolių. Po dviejų savaičių mūšių, kai JAV oro keliu Izraeliui pradėjo tiekti amuniciją, Izraelis nustūmė arabus į jų pradines pozicijas.

Nuostoliai

Pagal Izraelio duomenis, per mūšius žuvo 2 656 ir buvo sužeista 7 250 kareivių. Į nelaisvę pateko 295, iš kurių 231 egiptiečiai, 32 sirai ir 2 libanai. Izraelis į nelaisvę paėmė 8783 priešininkus, tarp jų 8 372 egiptiečius. Visi belaisviai buvo iškeisti 1974 m. viduryje. Pagal arabų duomenis žuvo 8 528 ir buvo sužeista 19 540 kareivių, pagal izraliečių skaičiavimus žuvo apie 15 tūkst. ir sužeista 35 tūkstančiai arabų kareivių.

Epilogas

Spalio 22 d. paskelbta apie ugnies nutraukimą, bet visuomenė labai pasipiktino. Blogu pasirengimu apkaltintas gynybos ministras Mošė Dajanas, pareikalauta jo atsistatydinimo. Izraelio aukščiausio teismo pirmininkas sudarė komisiją, kuri turėjo ištirti vadovo veiksmus karo metu. Komisija vertino štabo vadovo veiksmus, bet nedrįso atstatydinti Dajano. Po žuvusiųjų kareivių laidojimo metinių, kurių metu žuvusių kareivių tėvai pavadino Dajaną jų sūnų žudiku, Dajanas 1974 m. įteikė atsistatydinimo pareiškimą Izraelio premjerei Goldai Meir.

Egipte ir Sirijoje karas buvo laikomas pergale. Nepereinama Bar Lev gynybos linija buvo pralaužta, Izraelio aviacija patyrė didelių nuostolių bei įrodė, kad Izraelio armija yra įveikiama. Derybose su Sirija ir Egiptu, kurioms vadovavo amerikiečių sekretorius Henris Kisindžeris, Izraelis turėjo atsisakyti kai kurių anksčiau ginčytinų teritorijų, kol nebus sudaryta plačiai žinoma taikos sutartis, kurios siekė TSRS (Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga) ir JAV vadovaujama Artimųjų rytų taikos konferencija.