Berlyne baudžiami sąmokslo „Valkirija“ dalyviai

Berlyne mirties bausme baudžiami – pakariami karininkai, kurie nesėkmingai bandė įvykdyti atentatą prieš Hitlerį 1944 m. liepos 20 d.

Kaltieji buvo pakarti fortepijono basinėmis stygomis.

Pagrindiniai žmonės, susiję su atentato prieš Adolfą Hitlerį bandymu 1944 m. liepos 20 d. (Operacija „Valkirija“ / liepos 20-osios sąmokslas), buvo daugiausia Vermachto karininkai ir konservatyvūs civiliai opozicionieriai, kurie suprato sukelto karo beprasmybę, jo niokojimą ir norėjo jį nutraukti priešingai Hitlerio ir jam artimų asmenų ambicijoms.

Svarbiausi pagrindiniai kariškiai: dalyviai ir organizatoriai
Claus Schenk Graf von Stauffenberg — pulkininkas, pagrindinis atentato vykdytojas; padėjo bombą Hitlerio štabe „Vilko guolis“ (Wolfsschanze).
Werner von Haeften — leitenantas, Štaufenbergo adjutantas; padėjo su bomba ir buvo kartu su juo.
Friedrich Olbricht — generolas; vienas iš pagrindinių planuotojų, atsakingas už Rezervinės armijos mobilizaciją.
Albrecht Mertz von Quirnheim — pulkininkas; Olbrichto štabo viršininkas ir aktyvus sąmokslininkas.
Ludwig Beck — generolas pulkininkas (buvęs Generalinio štabo viršininkas); planuojamas valstybės vadovas po perversmo.
Henning von Tresckow — generolas majoras; vienas iš anksčiausių ir aktyviausių organizatorių, ypač Rytų fronte.
Erwin von Witzleben — generolas feldmaršalas; planuojamas ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
Carl-Heinrich von Stülpnagel — generolas, karinis vadas Prancūzijoje; rėmė perversmą Paryžiuje.
Erich Fellgiebel — generolas (ryšių tarnyba); atsakingas už ryšių blokavimą po atentato.
Hans Oster — generolas majoras (Abveras); ilgametis opozicijos darbuotojas.
Wilhelm Canaris — admirolas, Abvero vadovas; rėmė pasipriešinimo tinklą.
Erich Hoepner — generolas pulkininkas; dalyvavo operacijose Berlyne.
Paul von Hase — generolas leitenantas, Berlyno miesto komendantas.
Helmuth Stieff ir kiti štabo karininkai.

Civiliai ir politiniai dalyviai
Carl Friedrich Goerdeler — buvęs Leipcigo meras; planuojamas kancleris, vienas iš civilinės opozicijos lyderių.
Ulrich von Hassell — diplomatas.
Adam von Trott zu Solz — diplomatas ir teisininkas.
Helmuth James Graf von Moltke ir Peter Yorck von Wartenburg — Kreisau rato (Kreisauer Kreis) vadovai; kai kurie nariai buvo glaudžiai susiję su sąmokslu.
Kiti, pavyzdžiui, Dietrich Bonhoeffer (teologas) ir platesnis pasipriešinimo tinklas, buvo susiję su opozicija, nors ne visi tiesiogiai dalyvavo bombos padėjime.

Pastabos

Friedrich Fromm (generolas pulkininkas, Rezervinės armijos vadas) žinojo apie planus, bet po nesėkmės išdavė sąmokslininkus ir įsakė sušaudyti Štaufenbergą ir kitus, kad išgelbėtų save (vėliau pats buvo nubaustas).
Iš viso buvo suimta ir nubausta šimtai žmonių (įvairūs šaltiniai mini apie 200 ir daugiau mirties bausmių, susijusių su šiuo sąmokslu ir vėlesnėmis represijomis). Daugelis nusižudė (pavyzdžiui, Tresckow ir Beck).
Tai nėra visų dalyvavusiųjų sąrašas (buvo šimtai žmonių įvairiais lygiais), bet apima pagrindinius ir žinomiausius. Dauguma buvo konservatyviai ir nacionalistiškai nusiteikę karininkai bei valdininkai, kurie norėjo nuversti Hitlerį, kad baigtų karą ir užkirstų kelią visiškam Vokietijos žlugimui.

Friedrich Fromm
(generolas pulkininkas, Rezervinės armijos vadas) elgėsi kaip išdavikas prieš sąmokslininkus, kai atentatas nepavyko.

Jis žinojo apie sąmokslą (Štaufenbergas buvo jo štabo viršininkas) ir buvo sąlygiškai pasirengęs jį paremti, jei Hitleris būtų nužudytas ir perversmas pavyktų. Tačiau liepos 20 d., sužinojęs, kad Hitleris išgyveno, jis atsisakė paremti Operaciją „Valkirija“, bandė suimti sąmokslininkus ir vėliau (po to, kai pats buvo trumpam sulaikytas) surengė greitąjį „teismą“. Jis nedelsdamas įsakė sušaudyti:

Clausą von Stauffenbergą,
Friedrichą Olbrichtą,
Albrechtą Mertzą von Quirnheimą,
Wernerį von Haefteną,
Ludwigą Becką (buvo priverstas bandyti nusižudyti).
Frommas tai padarė, kad paslėptų savo ankstesnį žinojimą ir pataikūniškai įrodytų lojalumą režimui. Tačiau tai jo neišgelbėjo — vėliau jis buvo suimtas, teisiamas ir 1945 m. kovo mėnesį sušaudytas (daugiausia už bailumą ir už tai, kad nepranešė apie sąmokslą).

Erwino Rommelio vaidmuo
Erwinas Rommelis (generolas feldmaršalas) nebuvo aktyvus 1944 m. liepos 20 d. atentato ir Operacijos „Valkirija“ dalyvis. Jo ryšys buvo netiesioginis ir ribotas.

Jis žinojo apie pasipriešinimo planus (per kontaktinius asmenis, pavyzdžiui, Hansą Speidelį ir Caesarą von Hofackerį) ir rėmė idėją pašalinti Hitlerį iš valdžios, kad baigtų karą, bet buvo prieš jo nužudymą (bijodamas pilietinio karo ir kankinio statuso Hitleriui). Jis labiau norėjo arešto ir teismo. Jis nedalyvavo sprogimo planavime, bombos padėjime ar detaliame sąmokslo organizavime, taip pat nežinojo apie konkretų liepos 20 d. bandymą.
1944 m. liepos 17 d. (tris dienas prieš atentatą) jis buvo sunkiai sužeistas sąjungininkų aviacijos atakos metu Prancūzijoje ir buvo sveikimo procese, todėl negalėjo dalyvauti įvykiuose.

Po nesėkmės Gestapo ir kitų sąmokslininkų parodymuose (pavyzdžiui, iš Stülpnagelio, Hofackerio) buvo minimas Rommelio vardas.
Hitleriui buvo nepatogu viešai teisti kariniais pasiekimais turtingą ir populiarų „Dykumos lapę“, todėl 1944 m. spalio 14 d. Rommeliui buvo duotas pasirinkimas: savižudybė (cianidas) su pažadu, kad šeima nebus persekiojama ir jis gaus valstybines laidotuves, arba Liaudies teismas su iš anksto nulemtu nuosprendžiu. Jis pasirinko savižudybę. Režimas oficialiai paskelbė, kad jis mirė nuo sužalojimų.
Apskritai Rommelis simpatizavo pasipriešinimo idėjoms ir buvo pasirengęs paremti Hitlerio pašalinimą iš vadovybės (bet ne nužudymą), tačiau nepriklausė vidiniam sąmokslininkų ratui ir nedalyvavo 1944 m. liepos 20 d. įvykiuose.
Istorikų vertinimai dėl tikslaus jo dalyvavimo laipsnio vis dar šiek tiek skiriasi, bet yra aiškus sutarimas, kad jis nebuvo aktyvus atentato planuotojas.

Clauso Schenko Graf von Stauffenbergo ir Erwino Rommelio nebuvo asmeninių ar tiesioginių santykių. Jie niekada nesusitiko asmeniškai dėl šio sąmokslo ar kitų klausimų. Taip pat istoriškai nežinoma apie jų asmeninę draugystę, laiškų mainus ar glaudų bendradarbiavimą.

Kontaktai su Rommeliu galėjo vykti tik per tarpininkus:

Pagrindinis buvo Caesar von Hofacker — beje, jis buvo Štaufenbergo pusbrolis ir patikėtinis.
1944 m. liepos 9 d. Hofackeris aplankė Rommelį jo štabe La Roche-Guyon Prancūzijoje ir tyrė jo pasirengimą bendradarbiauti su pasipriešinimu. Hofackeris po to pranešė sąmokslininkams, kad Rommelis „įgytas“ pasipriešinimo grupuotės pusėn, tačiau tikslus pokalbio turinys nėra užfiksuotas ir dokumentuotas.
Kiti tarpininkai: Hansas Speidelis (Rommelio štabo viršininkas), Carl-Heinrich von Stülpnagel ir Karlas Strölinas.
Rommelis žinojo apie planus pašalinti Hitlerį iš valdžios ir buvo pasirengęs paremti naują vyriausybę po perversmo, bet buvo prieš atentatą (nužudymą). Jis labiau norėjo Hitlerio arešto ir teismo. Štaufenbergas ir kiti iš vidinio rato (Tresckowas ir kt.) reikalavo atentato.
1943 m. Šiaurės Afrikoje Štaufenbergas tarnavo 10-ojoje tankų divizijoje, kuri priklausė Rommelio vadovaujamai Panzergruppe Afrika / 5-ajai tankų armijai. Tačiau nėra įrodymų, kad jie būtų susitikę asmeniškai — Štaufenbergas greitai buvo sunkiai sužeistas ir evakuotas.
Jie priklausė skirtingiems lygiams ir ratams: Štaufenbergas buvo aristokratiškas generalinio štabo karininkas ir 1944 m. liepos 20 d. atentato pagrindinis vykdytojas Berlyne, o Rommelis — populiarus ir nusipelnęs fronto generolas feldmaršalas Vakarų fronte su vėlyvu ir atsargiu prisijungimu prie opozicijos. Sąmokslo rėmuose Rommelis buvo laikomas potencialiai naudingu autoritetu dėl savo populiarumo tarp karių ir tautos, bet ne sąmokslininkų branduoliu. Galiausiai, po 1944 m. liepos 20 d. nesėkmės Rommelis buvo įpainiotas į parodymus ir priverstas nusižudyti, tačiau tai nebuvo susiję su jokiu asmeniniu ryšiu su Štaufenbergu.

Pagrindiniai dalyviai — Clausas von Stauffenbergas, Henningas von Tresckowas, Friedrichas Olbrichtas, Ludwigas Beckas, Erwinas von Witzlebenas ir kiti — buvo kilę iš Prūsijos ar kitų Vokietijos regionų. Tuo tarpu Wilfriedas Strik-Strikfeldtas buvo baltų vokietis, gimęs Rygoje 1896 m. Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo Vermachte ir bendradarbiavo su Henningu von Tresckowu (trumpai taip pat su Štaufenbergu), tačiau nebuvo artimas atentato grupei. Jo pagrindinis vaidmuo buvo susijęs su Andrejaus Vlasovo projektu ir Rusijos išlaisvinimo armija.

Ryšys su okupuota Baltija

Keli 1944 m. liepos 20 d. sąmokslo dalyviai turėjo glaudžių ryšių su Baltija, daugiausia per baltų vokiečių bajorų šeimas.

1. Wessel Freiherr Freytag von Loringhoven

Gimė 1899 m. lapkričio 22 d. Lielbornės dvare (Groß Born, dabar Lielborne, Augšdaugavos savivaldybė).
Baltų vokietis iš Kuršo.
Latvijos nepriklausomybės karo metu (1918–1920) kovojo Baltijos landesvere, o vėliau Latvijos armijos 13-ajame Tukumo pėstininkų pulke prieš bolševikus Latgaloje.
Būtent jis parūpino sprogmenis (britų plastikinius sprogmenis + cheminius pieštukinius detonatorius), kuriuos Štaufenbergas panaudojo liepos 20 d.
Po atentato nesėkmės 1944 m. liepos 26 d. nusižudė, kad išvengtų gestapo.

1. Claus Schenk Graf von Stauffenberg

Jo motina buvo Caroline Gräfin von Üxküll-Gyllenband (gimusi 1875 m.).
Üxküll šeima (vokiškai Üxküll = Ikšķile) yra sena baltų vokiečių bajorų giminė iš Livonijos (Vidžemės).
Yra genealoginių nuorodų, kad ši giminė siejama su ankstyvąja lyvių (Livonian) aristokratija ir Kaupo palikuonimis (Turaidos/Ikšķilės apylinkės), tačiau tai greičiau romantiškai-istorinis ryšys per motinos liniją, o ne tiesioginė, griežtai įrodyta kraujo giminystė su pačiu Kaupo.
Taigi Štaufenbergas turėjo motininį baltų vokiečių / livonišką ryšį, bet nebuvo „tiesioginis Kaupo palikuonis“ siaurąja prasme.

1. Aleksis fon Renne (Alexis von Roenne, 1903–1944)

Gimė 1903 m. vasario 22 d. Tukume.
Baltų vokietis bajoras, Vokietijos žvalgybos tarnybos (Abwehr / OKW) pulkininkas.
Iš pradžių rėmė nacionalsocialistus, tačiau iš esmės buvo įsitikinęs monarchistas ir krikščionis.
Karo metu sąmoningai teikė Hitlerio štabui neteisingą informaciją apie sąjungininkų planus (tai buvo jo „asmeninio karo“ forma prieš režimą).
Netiesiogiai susijęs su 1944 m. liepos 20 d. sąmokslu, nes pažinojo daugumą organizatorių, žinojo apie planus, bet nieko neišdavė.
Po atentato suimtas. Teisme gynė savo veiksmus krikščioniškais įsitikinimais prieš nacių rasizmą.
1944 m. spalio 12 d. buvo žiauriai nužudytas – pakartas ant mėsos kablio (surištomis rankomis ir kojomis), nes Hitleris pareikalavo nufilmuoti egzekuciją, kad įspėjamai parodytų kitiems, kas laukia bet kurio, kuris pasipriešins nacionalsocializmui.

1. Üxküll giminė yra sena baltų vokiečių giminė iš Livonijos (Ikšķilės apylinkės). Claus Schenk Graf von Stauffenbergo dėdė (motinos brolis) Nikolaus Graf von Üxküll-Gyllenband buvo aktyvus pasipriešinimo judėjimo dalyvis ir buvo nubaustas po sąmokslo žlugimo.

Jau 1939 m. bandė įtraukti Štaufenbergo brolius į pasipriešinimo judėjimą.
Dalyvavo planavime; buvo numatytas kaip ryšių karininkas Bohemijos-Moravijos karinėje apygardoje.
Po atentato suimtas ir 1944 m. rugsėjį pakartas Plötzensee.

1. Papildomai minėtinas Edgar von Uexküll, baltų vokietis iš Revelio (dabartinio Talino), kuris palaikė ryšius su pasipriešinimo idėjos šalininkais, įskaitant Štaufenbergo grupę.

Baltų vokietis, gimęs Revelyje (dabar Talinas, Estija).
Diplomatas, turėjęs ryšių su Kreisau ratu ir Štaufenbergo grupe.
Po liepos 20 d. suimtas, bet vėliau paleistas.

Šie ryšiai rodo, kad baltų vokiečių aristokratijos atstovai buvo reikšmingai atstovaujami Vokietijos kariniame pasipriešinime nacionalsocialistiniam režimui. Ryšiai su Latvija čia labai aiškiai matomi ir dokumentuoti.

Lietuva ir Lenkija
Lietuva: iki šiol nerastas nė vienas reikšmingas lietuvis ar Lietuvoje gimęs dalyvis iš artimo organizatorių rato.
Lenkija: tarp pagrindinių sąmokslininkų nėra lenkų karininkų.
Sąmokslas buvo beveik visiškai vokiškas (daugiausia Prūsijos ir baltų vokiečių aristokratijos) reikalas. Kai kurie sąmokslininkai tarnavo Lenkijoje, bet patys nebuvo lenkai.
Stipriausi ir įdomiausi ryšiai tebėra su Latvija (Loringhoven + Roenne) bei su Livonijos/Estijos baltų vokiečių šeimomis per Üxküll liniją.