Juris Kulakovs

Juris Kulakovs: Latvijos roko legenda ir kūrybinis maištininkas

Juris Kulakovs (1958 m. gegužės 20 d. – 2024 m. vasario 12 d.) buvo latvių kompozitorius, multiinstrumentalistas ir roko grupės „Pērkons“ įkūrėjas. Jo kūrybinė dvasia, sujungusi teatrališką spindesį, socialinę ironiją ir gilų muzikinį meistriškumą, pavertė jį viena ryškiausių Latvijos roko muzikos istorijos asmenybių. Kulakovs buvo ne tik muzikantas, bet ir tikras laisvamantis, kurio nepriklausomi įsitikinimai ir anarchistinė dvasia paveikė ištisas kartas.

Juris Kulakovs gimė Līvāniuose, kur vaikystėje savarankiškai išmoko groti akordeonu ir trimitu, vėliau specializavosi akordeono grojime Jāzepo Mediņšo muzikos mokykloje (1975–1979). Jis buvo vienas pirmųjų sintezatoriaus savininkų Latvijoje, o tai pabrėžė jo novatorišką požiūrį į muziką. 1977 m. kartu su bendraminčiais jis įkūrė instrumentinę džiazo roko grupę „Arka“, o 1978 m. prisijungė prie grupės „Menuets“, kur grojo klavišiniais ir kūrė muziką. 1981 m. Kulakovs įkūrė roko grupę „Pērkons“, tapdamas jos muzikos autoriumi, klavišininku ir lyderiu. Jo kompozicijos, įskaitant tokias dainas kaip „Slidotava“, „Labu vakar“, „Pie baltas lapas“ ir „Balāde par gulbi“, tapo tikrais savo kartos himnais, nors sovietinės okupacijos metais jos dažnai buvo uždraustos dėl konflikto su sovietinės kultūros aplinkos cenzūra.

Juriso Kulakovo muzikos stilius yra eklektiškas, jungiantis roko muziką, klasikinės muzikos elementus, liaudies dainų intonacijas ir teatro dramatizmą. Jo muzikavimo stilius kartais priminė pankroką, tačiau niekada neprarado muzikinės kokybės ir skambesio harmonijos. Kaip rašė muzikologas Klāss Vāvere, Kulakovs „balansavo tarp teatro ryškumo „Pērkons“ pasirodymuose, socialiai groteskiškos ironijos ir tikros muzikinės patirties“. Jo aranžuotės buvo tikslios ir novatoriškos, o jis visada pabrėžė aukštos kokybės muzikos kūrimą latvių kalba, semdamasis įkvėpimo iš tokių meistrų kaip Raimonds Pauls ir Imants Kalniņš.

Ankstyvoji karjera ir išsilavinimas

Kulakovs baigė Līvānių 1-ąją vidurinę mokyklą (1975) ir Jāzepo Mediņšo muzikos mokyklą akordeono specialybėje (1979). 1984 m. jis užbaigė Latvijos valstybinės konservatorijos pučiamųjų ir estradinių orkestrų vadovų bei dirigentų klasę (mokytojai Raimonds Pauls ir Alnis Zaķis), o 1985–1990 m. studijavo kompoziciją pas Pēterį Plakidį.

„Pērkons“ ir sovietinės represijos

1983 m. SSRS Kultūros ministerija uždraudė „Pērkons“ viešąją veiklą, o Kulakovui buvo uždrausta laikyti valstybinius egzaminus konservatorijoje, jam buvo išduotas tik teorinio kurso baigimo pažymėjimas. Jis buvo išsiųstas dirbti chormeisteriu į Jelgavą. 1985 m., po koncerto Ogrėje ir po to sekusių vandalizmo incidentų traukinyje (dokumentuotų Jurio Podniekso filme „Ar lengva būti jaunam?“), grupė vėl buvo uždrausta. Sovietiniai cenzoriai rado priežastį kalbėti apie vakarietiškos, ypač roko muzikos, žalingą poveikį jaunimo protams. Nepaisant to, „Pērkons“ tęsė pasirodymus pogrindyje, o Kulakovo dainos buvo leidžiamos nelegaliuose albumuose, tokiuose kaip „Mākslas darbi“ (1981) ir „Zibens pa dibenu“ (1982), taip pat užsienyje – Vokietijoje, JAV ir Prancūzijoje.

Kulakovs kūrė ne tik „Pērkons“ dainas, bet ir muziką teatro spektakliams bei filmams, įskaitant miuziklus „Žilī“ (1991), „Latvijas karalis“ (1992) ir roko operą „Čigāns sapnī“ (2001). Jis rašė muziką tokiems kūriniams kaip Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1992), Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ (2001) ir Bertolto Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matti“ (1999). 2022 m. „Pērkons“ koncertavo kartu su Liepojos simfoniniu orkestru, atlikdama Kulakovo kompozicijas.

Juris ir svarbios asmenybės jo profesinėje kūryboje

• Juris Kulakovs: Grupės „Pērkons“ širdis ir siela, kurio muzika ir asmenybė įkūnijo laisvamąstymą ir pasipriešinimą sovietiniam režimui. Jo kolega, operos dainininkas ir buvęs kultūros ministras Nauris Puntulis, apibūdino jį kaip „neeilinę asmenybę, laisvamantį, bohemišką žmogų, bet kartu itin reiklų profesionalą muzikai ir kiekvienam sukurtam garsui“.

• Ieva Akuratere: „Pērkons“ solistė, kartą pavadinusi Kulakovą „Latvijos anarchistų karaliumi“, pabrėždama jo kūrybinį moto: „Svarbiausia – leisti žydėti tai šakai, kuri tavyje išaugo!“

• Pēteris Plakidis: Kulakovo kompozicijos mokytojas, padėjęs plėtoti jo akademinį požiūrį į muziką.

• Raimonds Pauls ir Alnis Zaķis: Konservatorijos dėstytojai, vadovavę Kulakovo studijoms orkestro dirigavime.

• Māris Melgalvs: Poetas, kurio tekstai, pavyzdžiui, dainai „Zaļā dziesma“, tapo neatsiejama Kulakovo muzikos dalimi.

Kulakovo dainos, sujungusiose nacionalinį dvasią ir socialinę kritiką, tapo Atgimimo laikmečio roko muzikos simboliu. Jo muzika įkvėpė jaunimą koncertuose reikšti laisvę, kas sovietų valdžiai atrodė pavojinga, todėl „Pērkons“ buvo stebima ir draudžiama. Nepaisant to, grupės nelegalūs įrašai plačiai pasklido, pasiekdami klausytojus net už Latvijos ribų – Vokietijoje, JAV ir Prancūzijoje.

Kulakovo kompozicijos tebegyvuoja, o grupė „Pērkons“ planuoja naudoti naujas technologijas, kad jo muzika skambėtų ir po jo mirties. 2024 m. Latvijos televizija parodė dokumentinį filmą „Mākslas darbi rodas mokās“, skirtą Kulakovo gyvenimui ir kūrybiniam keliui, atskleidžiantį jo kovą su sveikatos problemomis ir nepalaužiamą dvasią.

Asmeninis gyvenimas

Kulakovs buvo žinomas dėl savo aristokratiško stiliaus – juodo aksominio švarko, ilgų plaukų ir humoro, pavyzdžiui, apie savo kišeninį laikrodį kaip „Pērkons“ dainų rekvizitą. Jis su šiluma prisiminė savo motiną, mokytoją, kuri atsisakė stoti į komunistų partiją, demonstruodama tvirtą moralinę laikyseną.

Jis buvo vedęs Laurą Kulakovą (g. Karnītis). Iš pirmosios santuokos Kulakovs turi dukrą Justīnę Kulakovą-Sipņevską, smuikininkę, kuri laikoma jo muzikinio talento paveldėtoja.

Kulakovs buvo pripažintas tiek Latvijoje, tiek tarptautiniu mastu. JAV ambasada Rygoje pareiškė užuojautą jo mirties metu, paminėdama „Pērkons“ gastroles latvių kultūros centruose JAV 1980-aisiais. Jo darbai buvo vertinami kaip reikšminga Latvijos nepriklausomybės laikų palikimo dalis.

Kulakovo kompozicijos ir „Pērkons“ įrašai prieinami platformose, tokiose kaip Discogs ir Presto Music, taip pat Latvijos muzikos archyvuose. Nors Kulakovui nėra specialiai sukurto memorialo, jo palikimą galima tyrinėti per „Pērkons“ koncertus, teatro spektaklius ir archyvines medžiagas Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ar Latvijos radijo archyve.

Sukurtas dokumentinis filmas „Mākslas darbi rodas mokās“, prieinamas LTV archyve (rodytas per LTV1 2025 m. gegužės 24 d.). Režisierė Elizabete Gricmane.

Juris Kulakovs buvo ne tik talentingas muzikantas, bet ir savo laikų Latvijos kultūros ikona. Jo muzika, sujungusi poetišką jautrumą, roko energiją ir teatrališką spindesį, tebeįkvepia klausytojus. Kaip sakė „Pērkons“ solistas Raimonds Bartaševičs, Kulakovo drąsa ir anarchizmas buvo užkrečiami, skatinantys žmones išeiti už ribų.