Akira Kurosava

Akira Kurosava (jap. 黒澤 明 = Kurosawa Akira; 1910 m. kovo 23 d. – 1998 m. rugsėjo 6 d.) – japonų kino režisierius, filmų prodiuseris, scenaristas. Režisierius įvertintas tokiais svarbiais apdovanojimais, kaip Oskaru už gyvenimo pasiekimus ir „Légion d'honneur“.

Asmeninis gyvenimas

Akira Kurosava gimė 1910 m. kovo 23 d. Tokijaus Šinagavos priemiestyje Isamu ir Shima Kurosavų šeimoje. Jis buvo jauniausias tarp aštuonių vaikų, augusių šeimoje. Vienas brolis mirė Akirai dar negimus, o viena iš keturių seserų mirė nuo netikėtos ligos, kai jam buvo dešimt metų.

Akiros tėvas, kilęs iš samurajų giminės, dirbo direktoriumi vidurinėje mokykloje, valdomoje Japonijos kariuomenės. Edukaciniais sumetimais savo vaikus mėgo vestis į kiną žiūrėti tuo metu Japonijoje populiaraus vesterno stiliaus filmų.

Pradinėje mokykloje Akira buvo pastebėtas dėl talento piešimui. Stiprią įtaką Kurosavai darė jo vyresnysis brolis Heigo, protingas ir gabus vaikinas buvo laimėjęs kelis akademinius konkursus. Vėliau Akira filmuose papasakojo apie svarbią patirtį, kai 1923 m. po „Didžiojo Kanto“ žemės drebėjimo, nusinešusio 100 000 žmonių gyvybių, jis ir jo brolis Heigo vaikščiojo po nusiaubtą miestą. Negalėdamas žiūrėti į siaubingus vaizdus gatvėse jis nusisuko, bet brolio buvo paragintas taip nedaryti – tik matymas galėjo nugalėti baimės jausmą.

Kai Kurosavai buvo dvidešimt metų jo brolis nusižudė, o po keturių mėnesių mirė vyriausiasis brolis, palikdamas Akirą vienintelį gyvą sūnų iš keturių.

Vėliau Kurosava vedė Yoko Yaguchi ir susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Hisao ir dukros Kazuko. Garsėjo kaip išlaidus gurmanas, dažnai lepinęs įvairiais delikatesais ir savo filmavimo komandą.

Karjera ir kūryba

1930 m. Akira Kurosava atsiliepė į laikraštyje rastą skelbimą ir ėmė dirbti režisieriaus Kajiro Yamamoto asistentu. Darbas jam patiko, penkerius metus Kurosava nuosekliai rašė scenarijus ir pats režisavo Kajiro Yamamoto filmus.

1943 m. Akira Kurosava debiutavo filmu „Legenda apie didįjį dziudo meistrą“, kuriame du kovos meno meistrai kaunasi iki vieno iš jų mirties. Po šio filmo imta kalbėti apie talentingąjį jauną režisierių ir daug žadančią ateitį.

Po debiuto Akirą atidžiai ėmė stebėti ir kontroliuoti Japonijos vyriausybė, reikalaudama, kad filmų temos būtų „labiau nacionalistinės“. Todėl kitame filme „Gražiausias“, pasirodžiusiame 1944 m., juntama propaganda – pasakojama apie moterį, dirbančią kariniame fabrike. Taip pat ir 1945 m. sukurtame anti amerikietiškame filme „Legenda apie didįjį dziudo meistrą: 2 dalis“.

Savo pirmajame pokario filme „Nesigailėk jaunystės“ Akira Kurosava kritikavo Japonijos režimą. Filme pasakojama apie suimto kairiųjų pažiūrų disidento žmoną.

1948 metais sukurtame filme „Girtas angelas“ Akira Kurosava pirmą kartą bendradarbiavo su Toširu Mifune, kuris vėlesniuose darbuose tapo mėgstamiausiu režisieriaus pagrindinių vaidmenų aktoriumi. Tai pirmasis filmas, kuriame jaučiamas ekspresyvus Akiros Kurosavos stilius. Pats režisierius prasitarė, kad tai buvo pirmasis darbas, kuriame jis atrado save.

1951 m. pasirodęs filmas „Rasiomonas“ ne tik išgarsino Akirą Kurosavą užsienyje, bet ir supažindino pasaulį su Japonijos kinu. Pagrindinė filmo mintis – tiesos reliatyvumas: pasakojamos trys skirtingos vieno įvykio veikėjų versijos. Miške susitinka sutuoktinių pora ir plėšikas, susitikimas baigiasi vyro mirtimi. „Rasiomone“ Akira Kurosava panaudojo ilgus, dažnai subjektyvios kameros vaizdus, kompozicijos gelmę ir precizišką montažą, o pasakojimo struktūra metė iššūkį nusistovėjusiam pasakojimo būdui kine. Taip pat filme galima įžvelgti visus bruožus būdingus vėlesnei režisieriaus kūrybai: humanizmą, pagarbą gamtai bei jos galybei, meistrišką stilių ir technikos naudojimą. Be kitų apdovanojimų „Rasiomonas“ pelnė Oskarą už geriausią filmą užsienio kalba ir Venecijos filmų festivalio Auksinį liūtą.

Po satyrinės buržuazinės dramos „Ikiru“, sukurtos 1952 metais, Akira Kurosava pastatė „Septynis samurajus“, kūrinį dažnai vadinamą istorinio filmo šedevru ir patenkančiu į įvairius visų laikų geriausių filmų sąrašus. Įstabiam reginiui sukurti Kurosava ypatingai ir savitai panaudojo techniką ir sukūrė sudėtingai judančios kameros ir specialaus montažo strategiją. Svarbioje paskutinėje mūšio tarp samurajų ir banditų scenoje Akira Kurosava naudojo didelę ryškumo zoną, dramatiškus rakursus, stambius planus, skirtingus garso bei vaizdo greičius, taip sukurdamas nepamirštamą įspūdį. „Septyni samurajai“ 1960 metais buvo perstatyti Holivude kaip „Šaunusis septynetas“ (režisierius John Sturges). 1961 metais pasirodė to paties žanro filmas „Asmens sargybinis“ (kitaip „Yojimbo“), kuris smarkiai paveikė Sergio Leone vesternus, ir 1980 metais paskutinis filmas apie samurajus „Kagemuša: kario šešėlis“, kuris buvo gausiai apdovanotas įvairiuose festivaliuose.

Taip pat Akira Kurosava gerai žinomas kaip literatūrinių ekranizacijų meistras – vaizdinėmis metaforomis jis puikiai atkūrė Dostojevskio „Idioto“ atmosferą 1951 metais pasirodžiusiame filme „Idiotas“. Puiki aktorių vaidyba, veikėjų charakterių gelmė ir teatrališkumas atskleidė režisieriaus talentą sudėtingai ir intelektualiai kūrybai, kurią jis puikiai plėtojo Gorkio „Dugne“ (1957) ir Šekspyro „Makbeto“ („Kruvinas sostas“ 1957), „Hamleto“ („Sukčiai miega geriau“ 1960) ir „Karaliaus Lyro“ („Nesantaika“ 1985) ekranizacijose.

Nepamirštamas, 1975 metais Akiros Kurosavos Tarybų Sąjungoje sukurtas, gražus ir jausmingas „Dersu Uzala“, laimėjęs Oskarą kaip Geriausias filmas užsienio kalba. Taip pat šis kūrinys turėjo svarbią reikšmę režisieriaus gyvenime. Po 1965 m. pasirodžiusio „Raudonbarzdžio“ prasidėjo sunkus Kurosavos gyvenimo periodas: buvo sustabdyti vienas kitą daug metų sekę projektai, o pirmasis po penkerių metų pasirodęs filmas „Dundant tramvajaus ratams“ nesusilaukė finansinės sėkmės. Prislėgtas šių įvykių Akira Kurosava susirgo depresija ir bandė nusižudyti. Tačiau „Dersu Uzala“ sugrąžino pasitikėjimą ir susilaukė kritikų bei pasaulio pripažinimo.

1982 metais Kurosava išleido atsiminimų knygą pavadinimu „Kažkas panašaus į autobiografiją“.

Apdovanojimai

Iš viso Akira Kurosava ir jo filmai buvo nominuoti 77 įvairiems apdovanojimams, iš kurių 60 laimėjo. Apačioje pateikiamas svarbiausių apdovanojimų sąrašas:

• 1951 – „Auksinis liūtas“ Venecijos filmų festivalyje už filmą „Rašomonas“
• 1951 – Oskaras: Geriausias filmas užsienio kalba – „Rašomonas“
• 1954 – Tarptautinis Berlyno filmų festivalis: Specialus apdovanojimas už filmą „Gyventi“
• 1955 – „Sidabrinis liūtas“ Venecijos filmų festivalyje už filmą „Septyni samurajai“
• 1959 – Tarptautinis Berlyno filmų festivalis: FIPRESCI prizas ir „Sidabrinis lokys“ už filmą „Paslėpta tvirtovė“
• 1975 – Oskaras: Geriausias filmas užsienio kalba – „Dersu Uzala“
• 1980 – Auksinės palmės šakelė Kanų filmų festivalyje už filmą „Kagemuša: kario šešėlis“
• 1981 – BAFTA apdovanojimai: Geriausias režisierius už filmą „Kagemuša: kario šešėlis“
• 1981 – Cezaris: Geriausias filmas užsienio kalba – „Kagemuša: kario šešėlis“
• 1982 – „Auksinis liūtas“ Venecijos filmų festivalyje už gyvenimo pasiekimus
• 1984 – „Légion d'honneur“
• 1986 – Amanda apdovanojimas: Geriausias filmas užsienio kalba „Nesantaika“
• 1987 – BAFTA apdovanojimai: Geriausias filmas užsienio kalba – „Nesantaika“
• 1990 – Fukuoka Azijos kultūros prizas
• 1990 – Oskaras už gyvenimo pasiekimus

Filmografija

• 1943 m. Legenda apie didįjį džiudo meistrą (姿三四郎, Sugata Sanshirō)
• 1944 m. Gražiausias (Ichiban utsukushiku)
• 1945 m. Legenda apie didįjį džiudo meistrą: 2 dalis (続姿三四郎, Zoku Sugata Sanshirô)
• 1945 m. Vyrai, užmynę ant tigro uodegos (Tora no o wo fumu otokotachi)
• 1946 m. Nesigailiu jaunystės (Waga seishun ni kuinashi)
• 1946 m. Nuostabus sekmadienis (Subarashiki nichiyôbi)
• 1948 m. Girtas angelas (酔いどれ天使, Yoidore Tenshi)
• 1949 m. Tyli dvikova (Shizukanaru ketto)
• 1949 m. Benamis šuo (Nora inu)
• 1950 m. Skandalas (醜聞, Shūbun)
• 1950 m. Rašomonas (羅生門, Rashōmon)
• 1951 m. Idiotas (白痴, Hakuchi)
• 1952 m. Gyventi (Ikiru)
• 1954 m. Septyni samurajai (七人の侍, Shichinin no samurai)
• 1955 m. Gyvenu baimėje (Ikimono no kiroku)
• 1957 m. Voratinklio pilis (蜘蛛の巣城, Kumonosu – jō)
• 1957 m. Dugne (Donzoko)
• 1958 m. Paslėpta tvirtovė (隠し砦の三悪人, Kakushi toride no san akunin)
• 1960 m. Sukčiai miega ramiai (悪い奴ほどよく眠る, Warui yatsu hodo yoku nemuru)
• 1961 m. Asmens sargybinis, kitaip Yojimbo (Yōjinbō)
• 1962 m. Sandžiuro (椿三十郎, Tsubaki Sanjūrō)
• 1963 m. Rojus ir pragaras (Tengoku to jigoku)
• 1965 m. Raudonbarzdis (赤髭, Akahige)
• 1970 m. Dundant tramvajaus ratams (どですかでん, Dodesukaden)
• 1975 m. Dersu Uzala (デルス・ウザーラ, Derusu Uzara)
• 1980 m. Kagemuša: kario šešėlis (影武者, Kagemusha)
• 1985 m. Nesantaika (乱, Ran)
• 1990 m. Sapnai (Yume)
• 1991 m. Rapsodija rugpjūtį (八月の狂詩曲, Hachigatsu no kyōshikyoku)
• 1993 m. Madadayo (Mādadayo)