Alfredas Valteris fon Brauchičas

Alfredas Valteris fon Brauchičas (vok. Alfred Walther von Brauchitsch, g. 1881 m. spalio 4 d. Berlyne – 1948 m. spalio 18 d. Hamburge) – vokiečių karinis veikėjas, nuo 1938 m. iki 1941 m. Vermachto Vyriausiosios sausumos pajėgų vadovybės vadas, feldmaršalas (1940 m.).

Biografija

Gimė gausioje kavalerijos generolo B. E. Brauchičo šeimoje. Baigęs Prancūzų gimnaziją Berlyne, 1895 m. įstojo į Potsdamo karo akademiją.

1900 m. pradėjo tarnybą Vokietijos imperijos kariuomenės gvardijos grenadierių pėstininkų pulke, vėliau tarnavo artilerijos daliniuose. 1909 m. pakeltas į oberleitenanto pareigas. 1913 m. pakeltas į kapitonus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo tarnauti XVI korpuse, dislokuotame prie Meco. Nuo 1914 m. iki 1916 m. dalyvavo Verdeno mūšyje bei Argono miško mūšyje. Vėliau dalyvavo Antrajame ir Trečiajame Eno mūšiuose bei 1918 m. pavasario Vokietijos puolime Vakarų fronte. 1918 m. liepą pakeltas į majorus.

Po karo tęsė tarnybą Reichsvere. Nuo 1922 m. iki 1925 m. dirbo Vokietijos Karo ministerijos Artilerijos departamente. 1925 m. pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1927 m. lapkritį paskirtas VI pėstininkų divizijos, dislokuotos Miunsteryje štabo viršininku. 1928 m. pakeltas į pulkininkus, o 1931 m. spalį į generolo majoro pareigas. 1933 m. vasario 1 d. paskirtas vadovauti 1-ajai karo apygardai ir 1-ajai pėstininkų divizijai. 1935 m. birželį paskirtas vadovauti 1-ajam armijos korpusui. 1936 m. pakeltas į artilerijos generolo pareigas. Po to, kai iš pareigų buvo nušalintas generolas V. fon Fritsch, 1938 m. vasario 4 d. Vyriausiajai sausumos kariuomenės vadovybei rekomendavus, A. Hitleris paskyrė A. V. Brauchičą Vokietijos Sausumos pajėgų vadu.

Dalyvavo rengiant planus ir įgyvendinant karo veiksmus prieš Vakarų Europos valstybes bei SSRS. 1940 m. liepos 19 d. jam, kaip ir dar 11 Vermachto aukščiausio rango generolų, buvo suteiktas feldmaršalo laipsnis už jų veiksmus žaibiškai nugalint Prancūziją. Maskvos mūšio metu susilpnėjo jo sveikata, o mūšį Vokietijai pralaimint, 1941 m. gruodį buvo išleistas į atsargą. Per visą likusį karo laikotarpį nebuvo paskirtas į jokias naujas pareigas. 1945 m. gegužės 8 d. britų paimtas į nelaisvę, 1945 m. rugpjūtį buvo sulaikytas ir įkalintas Pietų Velse. Jam pareikšti kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui.

Mirė 1948 m. spalio 18 d. karo ligoninėje nuo plaučių uždegimo.