Boleslavas Bierutas

Boleslavas Bierutas (lenk. Bolesław Bierut, 1892 m. balandžio 18 d. netoli Liublino – 1956 m. kovo 12 d. Maskvoje) – Lenkijos valstybės ir komunistinio judėjimo veikėjas, ministras pirmininkas (1952–1954 m.), pirmasis LLR prezidentas (1947–1952 m.).

Nuo 1912 m. buvo kelių socialistinių ir komunistinių partijų narys. 1928–1930 m. mokėsi Tarptautinėje Lenino mokykloje Maskvoje. Kominterno siuntimu 1930–1932 m. dirbo Austrijoje, Čekoslovakijoje ir Bulgarijoje. Už nelegalią komunistinę veiklą 1933 m. Lenkijoje buvo nuteistas kalėti 7-nerius metus, tačiau 1938 m. amnestuotas. Kalėdamas Lenkijoje išvengė partinio valymo ir represijų, kurias prieš lenkų komunistus organizavo Stalinas.

1939 m. persikėlė į TSRS užimtą Vakarų Baltarusiją, priėmė TSRS pilietybę, dirbo NKVD struktūrose. Karo metu čia veikė antinaciniame pogrindyje.

1943 m. Maskvoje buvo sudaryta protarybinė Laikinoji nacionalinė Lenkijos vyriausybė, B.Bierutas paskelbtas jos vadovu. Grįžęs į Lenkiją aktyviai veikė pajungiant šalį komunistų kontrolei. 1944–1947 m. jis buvo Nacionalinės valstybės tarybos (Krajowa Rada Narodowa) prezidentas.

Po 1947 m. rinkimų tapo Lenkijos prezidentu, juo buvo iki 1952 m. Priėmus naują šalies Konstituciją, 1952–1954 m. buvo LLR Ministras pirmininkas.

1948 m. sukūrus Lenkijos jungtinę darbininkų partiją, išrinktas partijos CK 1-uoju sekretoriumi, juo buvo iki pat mirties.

Kaip garbės svečias dalyvavo TSKP XX-ajame suvažiavime Maskvoje. Ten būdamas mirė nuo širdies smūgio. Palaidotas Powązki kapinėse Varšuvoje.

B.Bieruto valdymas pasižymėjo represijomis prieš opoziciją ir partinius oponentus, Armiją Krajovą bei menkais ekonomikos pasiekimais.

B.Bierutas ir V.Gomulka

Nuo 1943 m., kai slapta buvo permestas į nacių okupuotą Lenkijos teritoriją, B.Bierutas konfliktavo ir konkuravo su kitu Lenkijos darbininkų partijos aktyvistu Vladislavu Gomulka, kurio buvo kritikuojamas dėl beatodairiško paklusnumo Maskvai ir siekio po karo Lenkijoje įvesti komunistinį režimą. B.Bierutas intrigavo V.Gomulkos atžvilgiu, rašė į Maskvą skundus prieš jį. Tapęs prezidentu su V.Gomulka galutinai susidorojo: pašalino jį ir šalininkus iš visų postų, suėmė bei organizavo teisminį procesą. Iš kalėjimo dauguma suimtųjų išėjo tik po B.Bieruto mirties.