David Byron

David Byron (1947 m. sausio 29 d. – 1985 m. vasario 28 d., tikrasis vardas ir pavardė David Garrick) – pirmasis grupės Spice (nuo 1967 iki 1969 m.) vokalistas, tačiau labiausiai žinomas kaip legendinės britų sunkiojo roko grupės Uriah Heep (nuo 1969 iki 1976 m.) vokalistas.

Nepaisant plataus balso diapazono, puikaus dinamikos jutimo ir charizmatiškumo scenoje, Byron 1976 m. buvo pašalintas iš Uriah Heep 1976 m. To pareikalavo klavišininkas Ken Hensley (pagrindinis grupės dainų autorius), pateikęs grupės vadybininkui Gerry Bron ultimatumą „jis arba aš“, kurio priežastis buvo vis stiprėjantis Byron elgsenos nestabilumas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.

Jis nesėkmingai bandė pratęsti savo karjerą su Rough Diamond (grupe, kuriai taip pat priklausė buvę grupių Humble Pie ir Wings nariai), išleisdamas antrąjį solinį albumą (Baby Faced Killer) ir su grupe The Byron Band. Mick Box ir Trevor Bolder iš Uriah Heep kvietė Byron vėl prisijungti prie grupės 1980 m., bet jis atsisakė. Byron mirė 1985 m. dėl komplikacijų, susijusių su alkoholizmu. Skrodimo išvadoje nurodytos mirties priežastys – epilepsija ir kepenų suriebėjimas.

Biografija

David Garrick gimė ir augo muzikalioje šeimoje. Savo interviu olandų žurnalui Muziek Express (1973 m. spalio mėn.) jis taip pasakojo apie save:

„Pradėjau dainuoti prieš 22 metus, būdamas penkerių. Mano mama dainavo džiazo orkestre, o ir visa šeima domėjosi muzika. Kiekvienas arba grojo kokiu nors instrumentu, arba šoko čečiotką. Maždaug tuo laiku aš pabandžiau išgarsėti, sudalyvaudamas televizijos laidoje vaikams. Mano pirmasis ansamblis neturėjo pavadinimo, nesugrojo nė vieno koncerto ir egzistavo lygiai dvi savaites. Kai man buvo 16 metų, vietos grupė pasiūlė man darbą. Aš pasirodžiau su jais vienintelį kartą ir tuojau pat perėjau į Mick Box grupę, kuri vadinosi The Stalkers. Jie kaip tik atleido savo buvusį vokalistą ir aš perklausoje sudainavau „Johnny B. Goode“. Mane iš karto priėmė.“

Garrick ir Box

David Garrick kandidatūrą į atsilaisvinusią The Stalkers vokalisto vietą pasiūlė jo pusbrolis, grupės būgnininkas Roger Penlington. Gitaristas Mick Box taip pasakojo apie jų kūrybinio bendradarbiavimo pradžią:

„Jis buvo dažnas svečias mūsų koncertuose: išgėrę po kelias pintas, mes pradėdavome dainuoti senus rokenrolus. Prieš perklausą aš pasiūliau jam gerai „sušilti“, kad nejaustų įtampos. Mes sugrojome kelis gabalus — ir istorija prasidėjo!“

Po kurio laiko Byron ir Box įkūrė Spice – grupę, kurioje taip pat grojo bosininkas Paul Newton ir būgnininkas Alex Napier. Grupė aktyviai gastroliavo, vadovaujama vadybininku dirbusio Newton tėvo, sudarė kontraktą su įrašų kompanija United Artists Records ir išleido singlą „What About The Music/In Love“ (UP 2246), kuris, kaip vėliau paaiškėjo, liko vieninteliu.  Tuo laiku David Garrick pasivadino David Byron. Kaip prisimena Mick Box, tai įvyko netikėtai ir be paaiškinimų, bet „sceninio vardo pakeitimui kažkokios įtakos turėjo tuometinio vadybininko — bosininko Paul Newton tėvo — žmona“.

Uriah Heep

Nepaisant to, kad Spice reguliariai grojo tokiuose klubuose kaip Marquee, tik atėjus vadybininkui Gerry Bron grupės istorijoje įvyko kokybinis virsmas. Jos sudėtį papildė Ken Hensley, grupė persivadino į Uriah Heep ir pamažu išgarsėjo: pradžioje Vokietijoje, po to Didžiojoje Britanijoje ir JAV. David Byron tapo ne tik svarbiu grupės kūrybos proceso dalyviu (ir daugelio ankstyvųjų grupės dainų bendraautoriu), bet ir charizmatišku, ekspresyviu jos frontmenu. Žinoma, kad kai kurios kompozicijos (pvz., „Easy Livin’“) buvo kuriamos būtent Byronui, tikintis efektingo jų atlikimo scenoje. Nors britų spauda apskritai gana santūriai vertino grupės kūrybą, kritikai atkreipė dėmesį į išskirtinį, artimą operiniam, Byrono vokalą.

Pirmasis solinis albumas

1975 m. Byron išleido savo pirmąjį solinį albumą Take No Prisoners (Bronze Records ILPS 9824), kurį įrašant dalyvavo Mick Box, Lee Kerslake ir Ken Hensley, taip pat kviestiniai muzikantai Lou Stonebridge (klavišininkas), Denny Ball (bosininkas) ir Pete Thompson (būgnininkas). Pasak Mick Box, įrašinėjant plokštelę studijoje buvo puiki atmosfera. „Mes puikiai pasilinksminom… Galbūt išgėrėme ir daugokai, bet už tai į valias prisijuokėm“.

Albumo kompozicijos neišsiskyrė originalumu ir pagal savo stilių gerokai priminė Uriah Heep muziką (nors albumo muzikoje buvo gausu tradicinio roko ir soul muzikos elementų, jis, kaip pažymėjo All Music Guide recenzentas, buvo stebėtinai vientisas ir nuoseklus, be to, meistriškai sukonstruotas ir aranžuotas).  Tačiau komerciniu požiūriu albumas nebuvo sėkmingas.

Viena iš albumo dainų „Man Full Of Yesterdays“ buvo skirta Gary Thain (Uriah Heep „žvaigždžių sudėties“ bosininkui, kuris turėjo didelių priklausomybės nuo narkotikų problemų ir mirė neilgai trukus po ploktelės išleidimo). Bet, kaip pažymėjo biografas Mark Brennan, „likimo ironija nulėmė tai, kad toje dainoje David apdainavo save patį netolimoje ateityje“.

Išėjimas iš Uriah Heep

1976 m. Byron problemos dėl alkoholio vartojimo paaštrėjo, todėl pablogėjo ir santykiai su kolegomis. Tačiau jo išėjimą iš grupės iš esmės nulėmė incidentas, susijęs su albumu High and Mighty, kuris (jam reikalaujant) buvo įrašytas be prodiuserio. Pats Byron šitą taip paaiškino savo interviu žurnalui Muziek Parade (1976 m. spalis):

„Mes nusprendėme išleisti albumą savo jėgomis, be prodiuserio, nes Return to Fantasy buvo prastai perkamas JAV. Problema buvo tai, kad mes naudojomės tik vienu kūrybiniu šaltiniu. Ir dar dėl įtemptų gastrolių mes turėjome per mažai laiko darbui studijoje. Mes nusprendėme į albumą sudėti tik vienintelio Keno dainas ir manėme, kad tai suveiks. O vertėjo visiems duoti įrašymui į albumą savo autorinius darbus“.

Laikoma, kad Gerry Bron, įsiutintas Byron pozicijos, slapta surežisavo albumo sutriuškinimą spaudoje.  Albumo nesėkmė galutinai nuteikė grupės muzikantus prieš savo vokalistą ir, pasibaigus turui Ispanijoje, jis 1976 m. liepos mėn. buvo atleistas. Kaip tada pažymėjo Hensley, — „Byron — būdingas pavyzdys žmogaus, nesugebančio žiūrėti tiesai į akis ir ieškančio paguodos butelyje“. Vadybininkas Gerry Bron New Musical Express paskelbė pareiškimą apie tai, kad Uriah Heep nusprendė išsiskirti su vokalistu „dėl skirtingų interesų“. Jis paaiškino, kad Byron jau kurį laiką konfliktavo su kitais grupės nariais, kurie „… galiausiai nusprendė, kad nebesugebės suderinti jo požiūrio į darbą su savuoju“.

Ken Hensley tame pačiame pareiškime spaudai sveikino galimybę „įleisti į grupę šiek tiek gryno oro“ ir pareiškė, jog mato tame, kas atsitiko, „ne pabaigą, o pradžią“.  Tačiau vėliau jis pirmas pripažino, kad nelikus Thain ir Byron „Uriah Heep magija išsisklaidė“ ir grupė tapo nebepanaši pati į save.

Mick Box pasakojo, jog nejautė apgailestavimo po to, kai buvo atleistas Byron:

„To nebuvo įmanoma išvengti. Tai turėjo atsitikti. Norėjosi, žinoma, kad tai neįvyktų, bet toks gyvenimas“.

Solo darbai ir projektai

Išėjęs iš Uriah Heep, Byron kartu su gitaristu Clem Clempson (ex-Humble Pie) ir Geoff Britton (ex-Wings) sukūrė grupę Rough Diamond. Pasirašiusi kontraktą su Island Records, ji išleido to paties pavadinimo komerciškai nesėkmingą albumą (ILPS 9490) ir tuoj pat išsiskirstė. 1978 m. Byron kartu su multiinstrumentalistu Daniel Boone, žinomu sesijiniu būgnininku Stuart Elliott ir bosininku Alan Jones įrašė antrąjį solinį albumą Baby Faced Killer (su singlu „Rich Man’s Lady“, kuriuos abu išleido Arista Records). Stilistiškai įvairus, prisodrintas netikėtų elementų (rockabilly, pop-muzikos, disco) albumas vėl buvo meistriškai sukomponuotas ir aranžuotas , tačiau pasisekimo nesulaukė.

1981 m. kartu su jaunu gitaristu Robin George (kuris tuo metu turėjo vunderkindo reputaciją) Byron sukūrė The Byron Band. Grupė išleido singlus „Every Inch of the Living“ ir „Never Say Die“, taip pat albumą On The Rocks (visus — Creole Records). Albumas į hitparadus nepateko. Jis buvo paskutinis, išleistas dar Byron gyvam esant.

Paskutiniai metai

Išėjus iš Uriah Heep Hesley, Trevor Bolder ir Mick Box (pastarojo tvirtinimu) pasiūlė Byron grįžti į grupę ir buvo sugluminti jo atsisakymo. Maždaug tuo pat metu Byron savo laiške tūlam ponui Trosley rašė:

„Nieko nežinau apie Lawton ir Sloman, todėl, kad, išeidamas iš Heep, nusprendžiau prisiminti tik tai, kas geriausia, o visa kita pamiršti. Galiausiai jie iš ten atleido, liko tik Mick, nesu tikras, ar ir jis norės tęsti. Aš su visais jais palaikau draugiškus santykius, bet jiems atkurti prireikė laiko…“

Byron taip ir neišsigydė priklausomybės nuo alkoholio, jo padėtis darėsi vis sunkesnė. Jis surengė kelis nesėkmingus koncertus, vienas iš kurių, vykęs klube Marquee, buvo sužlugdytas: dainininkas prarado sąmonę praėjus vos kelioms minutėms po išėjimo į sceną. 1985 m. vasario 28 d. David Byron buvo rastas negyvas savo bute.

Diskografija

su Uriah Heep

• Very 'Eavy... Very 'Umble (1970 m.)
• Salisbury (1971 m.)
• Look at Yourself (1971 m.)
• Demons & Wizards (1972 m.)
• The Magician's Birthday (1972 m.)
• Uriah Heep Live (1973 m.)
• Sweet Freedom (1973 m.)
• Wonderworld (1974 m.)
• Return To Fantasy (1975 m.)
• High and Mighty (1976 m.)

Soliniai albumai

• Take No Prisoners (1975 m.)
• Baby Faced Killer (1978 m.)
• That Was Only Yesterday - The Last EP - įrašytas 1984 m., išleistas 2008 m.

su Rough Diamond

• Rough Diamond (1977 m.)

su The Byron Band

• On The Rocks (1981 m.)
• Lost And Found - įrašytas 1980–1982 m., išleistas 2003 m.
• One Minute More – įrašytas 1980–1982 m., išleistas 2008 m.