Henri Cartier-Bresson

Henri Cartier-Bresson (1908 m. rugpjūčio 22 d. Prancūzijoje, netoli Paryžiaus – 2004 m. rugpjūčio 3 d.) – XX a. fotomenininkas, dar vadinamas fotožurnalistikos tėvu, „lemiamo momento“ fotografas.

Vaikystė

Henri Cartier Bresson buvo vyriausias iš vaikų, kurių Bressonų šeima turėjo penkis. Tėvas buvo turtingas tekstilės pramonininkas ir tikėjosi, kad sūnūs kada nors perims šeimos verslą, tačiau Henri buvo savavalis ir bodėjosi šia mintimi.

Būdamas penkerių metų pirmą kartą, pastūmėtas dėdės Luiso, talentingo dailininko, susidomėjo aliejine tapyba. Dėdė ėmėsi mokyti Henrį tapybos meno, tačiau šios pamokos buvo trumpos, nes dėdė žuvo Pirmame pasauliniame kare.

Ankstyvieji metai

Būdamas devyniolikos metų, 1927 m., įstojo į dailės akademiją, kurios savininkas buvo dailininkas ir skulptorius Andrė Lote (André Lhote). Mokydamasis studijavo ir literatūrą, skaitė tokių autorių knygas, kaip Dostojevskis, Šopenhaueris, Nyčė, Froidas, Hegelis, Engelsas ir Marksas. Apsilankęs su kitais studentais Luvro muziejuje, susižavėjo moderniąja daile, Renesans odailininkų šedevrais.

Lote Bresson buvo vadinamas fotografijos mokytoju be fotoaparato. Jo taisyklių kupinas požiūris į meną, tikslus teorinis paruošimas H. Cartier-Bresson vėliau padėjo išpręsti meninės formos ir kompozicijos problemas. 1920 metais Europoje radosi vis daugiau fotografinio realizmo mokyklų, kurių kiekviena turėjo skirtingą požiūrį apie tolimesnę fotografijos kryptį. Besimokydamas Lotes akademijoje, H. Cartier-Bresson ėmė bendrauti su siurrealistinio judėjimo atstovais. Jį traukė polinkis į pasąmoningumą ir darbo atlikimas neatidėliojant. Peter Galassi teigia: Siurrealistų požiūris į fotografiją yra toks pat kaip Aragonas ir Bretonas… traktavo gatvę: su nepasotinamu apetitu tam, kas paprasta ir keista… Siurrealistai suvokė, kad grynam fotografiniam faktui būtina kokybę, kurios buvo neįtraukusios ankstesnės fotografinio realizmo teorijos. Jie matė, jog paprasta fotografija, ypač tokia iš kurios išrautos praktinės funkcijos, talpina gausybę nenumatytų, nenuspėjamų prasmių.

H. Cartier-Bresson artistiškai brendo audringoje kultūrinėje ir politinėje aplinkoje. Jam buvo žinomos minėtos idėjos ir teorijos, bet jis nerado būdo joms išreikšti drobėje. Buvo nusivylęs savo eksperimentų rezultatais ir dėl to sunaikino didžiąją dalį savo ankstyvųjų tapybos darbų.

Nuo 1928 iki 1929 metų H. Cartier-Bresson lankė Kembridžo universitetą, kur studijavo anglų literatūrą ir meną. Taip jis tapo dvikalbis. 1930 metais atliko privalomąją karinę tarnybą Prancūzijos armijoje. Buvo paskirtas į Le Bourget, netoli Paryžiaus.

1931 metais palikęs armiją H. Cartier-Bresson išvyko ieškoti nuotykių į Dramblio Kaulo Krantą (Ivory Coast), Prancūzijos koloniją Afrikoje. Gyveno iš pajamų už nušautus paukščius ir žvėris, kuriuos parduodavo vietiniuose kaimuose. Medžioklės metodus jis vėliau panaudojo fotografijos technikoje. Dramblio Kaulo Krante jis užsikrėtė karštlige, nuo kurios vos nenumirė. H. Cartier-Bresson į Afriką vežėsi nešiojamą fotokamerą, tačiau išliko tik septynios nuotraukos. 

Nuo tapybos prie fotografijos

Cartier-Bresson įkvėpė vengrų fotožurnalisto Martino Munkacsi 1930 metais padaryta trijų nuogų Afrikos berniukų, bėgančių į Tanganikos ežero bangas, nuotrauka. Ji užfiksavo judesio laisvę, grakštumą, spontaniškumą ir džiaugsmą, jog esi gyvas.

Būtent šita nuotrauka paskatino H. Cartier-Bresson tapybą iškeisti į fotografiją. Jis aiškino, jog staiga suprato, kad gali užfiksuoti amžinybę akimirksniu. Marselyje gavo „Leicą“ su 50 mm objektyvu, kuri jį lydėjo daugelį metų. Maža kamera leido būti anonimišku minioje ar intymioje akimirkoje ir tai buvo esminis momentas įveikiant formalų ir nenatūralų žmonių elgesį, kurie pastebėdavo, jog yra fotografuojami. Anonimiškumą H. Cartier-Bresson patobulino blizgias „Leicos“ dalis nudažydamas baltai. Atsivėrė naujos fotografijos galimybės – gebėjimas fiksuoti pasaulį tikroje judesio ir transformacijos būsenoje.

H. Cartier-Bresson nenustygdamas fotografavo Berlyne, Briuselyje, Varšuvoje, Prahoje, Budapešte ir Madride. Jo fotografijos pirmą kartą eksponuotos Julien Levy galerioje Niujorke 1932 metais, vėliau „Ataneo“ klube Madride. 1934 metais Meksike jis surengė parodą kartu su Manueliu Alvarezu Bravo. Pradžioje H. Cartier-Bressonas gimtąją Prancūziją fotografavo nedaug.

1934 m. H. Cartier-Bressonas susipažino su jaunu Lenkijos intelektualu, fotografu Davidu Szyminu (vėliau jis savo sunkiai ištariama pavardę pasikeitė į David Seymour). Jo dėka H. Cartier-Bressonas susipažino su vengrų fotografu vardu Endré Friedmann (šis vėliau taip pat pasikeitė vardą ir pavardę į Robert Capa). Jie trise 1930-aisiais dalinosi studija ir Capa tapo H. Cartier-Bressono patarėju.

Branda

H. Cartier-Bressonas 1935 metais keliavo į JAV, nes buvo kviečiamas pademonstruoti savo darbus Niujorke Julieno Levy galerijoje. Kartu buvo eksponuojami ir kolegų fotografų Walker Evans ir Manuel Alvarez Bravo darbai. Carmel Snow iš „Harper's Bazaar“ davė jam mados užduotį, kurią jis įgyvendino sunkiai, nes net nenutuokė kaip vadovauti ir bendrauti su modeliais. Nepaisant to C. Snow buvo pirmoji Amerikos redaktorė išspausdinusi H. Cartier-Bressono darbus žurnale.

Grįžęs į Prancūziją, H. Cartier-Bressonas įsidarbino pas filmų režisierių Jean Renoir. Vaidino dviejuose jo režisuotuose filmuose: 1936 „Partie de campagne“ ir 1939 „La Regle du jeu“. J. Renoir vertė H. Cartier-Bresson vaidinti, kad šis suprastų, ką reiškia būti kitoje kameros pusėje. H. Cartier-Bressonas taip pat padėjo J. Renoir kurti filmą Komunistų partijai apie 200 šeimų, pabėgusių iš Prancūzijos, tarp kurių buvo ir jo paties šeima. Per Ispanijos pilietinį karą H. Cartier-Bresson kartu su Herbert Kline režisavo antifašistinį filmą, kad paremtų Respubliką medicininėmis paslaugomis.

H. Cartier-Bressono pirmos fotožurnalistinės nuotraukos buvo išspausdintos 1937 metais, kai jis prancūzų savaitraščiui „Regards“ nušvietė karaliaus Jurgio VI karūnaciją. Jis susikoncentravo ties naująjį monarchą dievininačiais gerbėjais Londono gatvėse ir nefotografavo paties karaliaus. Nuotraukas pasirašė tik „Cartier“, nesiryždamas naudoti pilno šeimos vardo.

1937 m. H. Cartier-Bressonas vedė javiečių šokėją Ratną Mohini. 1937–1939 metais H. Cartier-Bressonas dirbo fotografu prancūzų komunistų vakariname laikraštyje „Ce Soir“, bet nebuvo partijos narys.

1939 metų rugsėjį, prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, H. Cartier-Bressonas įstojo į Prancūzijos armiją kaip kapralas filmų ir fotografijų padalinyje. 1940 birželį per mūšį prie St. Dié jis buvo sugautas vokiečių kareivių ir 35 mėnesius turėjo praleisti karo kalinių stovyklose atlikdamas priverstinius darbus naciams. Du kartus bandė pabėgti, trečią kartą pavyko. Su padirbtais dokumentais grįžo į Prancūziją. Dirbo pogrindyje, padėdamas kitiems pabėgeliams ir slapta su kitais fotografais stengėsi nušviesti okupaciją ir Prancūzijos išsilaisvinimą. 1943 metais išsikasė savo numylėtą „Leicos“ fotoapartą, kurį buvo palaidojęs fermoje ten, kur buvo suimtas. Karo pabaigojė Amerikos karo informacijos tarnybos (American Office of War Information) buvo paprašytas sukurti dokumentiką „Le Retour“ apie grįžtančius prancūzų kalinius ir perkeltuosius asmenis (vadinamuosius dipukus). Filmas debiutavo 1947 metais kartu su pirmąja knyga „The Photographs of Henri Cartier-Bresson“. Tekstus knygai parašė Lincoln Kirstein ir Beaumont Newhall.

„Magnum Photos“ sukūrimas

1947 metų pavasarį H. Cartier-Bresson kartu su Robert Capa, David Seymour ir George Rodger įkūrė „Mangum Photos“. R. Capos proto vaisius – „Magnum Photos“ – buvo kooperacinė nuotraukų agentūra, kurios savininkai buvo jos nariai. Komanda padalijo fotografijų užduotis nariams. G. Rodger, kuris po Antrojo pasaulinio karo ramiai gyveno Londone, turėjo nušviesti Afriką ir vidurio rytus. D. Seymour, mokėjęs daugiausia Europos kalbų, turėjo dirbti Europoje. H. Cartier-Bresson buvo paskirtas į Indiją ir Kiniją. Vandivert, palikęs „Life“, turėjo dirbti Amerikoje, o R. Capa bet kur, kur tik atsirastų užduotis. Maria Eisner vadovavo Paryžiaus ofisui, o Rita Vandivert, Vandiverto žmona, Niujorko ofisui ir tapo „Magnum Photos“ prezidente.

„Magnum Photos“ misija buvo „pajusti pulsą“ laiko ir žmonių, gyvenančių visur. Tikslas buvo naudoti fotografiją humaniškumui ugdyti ir aprūpinti įspūdingomis fotografijomis.

„Lemiamas momentas“

Tarptautinį pripažinimą H. Cartier-Bresson pelnė reportažas iš Gandhi laidotuvių Indijoje 1948 metais ir paskutinė stadija Kinijos civilinio karo (1949). Taip pat užfiksavo kaip dabartinėIndonezija išsivadavo iš olandų kolonijų.

1952 metais Amerikoje išleista H. Cartier-Bressono knyga „Lemiamas momentas“ (pranc. „La sauvette“, angl. „Decisive Moment"), kurią sudarė 126 fotografijos iš Rytų ir Vakarų. Pagrindinė jo pratarmės mintis, XVII amžiaus kardinolo tekstas: „Il n'y a rien dans ce monde qui n'ait un moment decisif“ („Šaime pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų lemiamo momento“). Cartier-Bressonas tai pritaikė savo fotografavimo stiliui.

Tiek prancūzišką, tiek anglišką pavadinimus knygai davė leidėjai. 1957 metais H. Cartier-Bresson „Washington Post“ sakė: „Fotografija ne tokia kaip tapyba. Yra kuriama sekundės dalelimi, kai tu fotografuoji. Tavo akis privalo matyti kompoziciją ar išraišką, kurią pats gyvenimas tau siūlo, ir turi intuityviai jausti, kada nuspausti kameros užraktą. Tai yra momentas, kada fotografas yra kūrybiškas. Oop! Akimirka! Jei ja praleidai, ji dingo amžiams.“ 

Pirmoji H. Cartier-Bressono paroda Prancūzijoje įvyko 1955 metais Luvre, Marsan pavilijone.

Vėlyvieji gyvenimo metai

H. Carier-Bresson fotografija leido jam aplankyti daugybę pasaulio vietų – Kiniją, Meksiką, Kanadą, JAV, Indiją, Japoniją, Sovietų Sąjungą. Jis tapo pirmuoju Vakarų fotografu, kuriam buvo leista „laisvai“ fotografuoti pokario Sovietų Sąjungą.

1968 metais jis vėl pasidavė aistrai piešti ir tapyti. 1966 m. H. Cartier-Bresson pasitraukė iš „Magnum“ (nors vis dar tiekė nuotraukas), kad galėtų susikoncentruoti ties portretais ir peizažais.

1967 m. išsiskyrė su pirmąja žmona, o 1970 metais vedė fotografę Martine Franck, trisdešimčia metų jaunesnę už save. 1972 m. gegužę pora susilaukė dukters Mélanie.

H. Cartier-Bresson iš fotografijos pasitraukė 1970 m. pradžioje ir iki 1975 m. nefotografavo, išskyrus retkarčiais daromus privačius portretus. Jis teigė, kad tuo metu savo fotoapartą laikė namų seife ir retai jį išsitraukdavo.

Pirmą piešinių parodą H. Cartier-Bresson surengė „Carlton“ galerijoje, Niujorke 1975 metais.

„Henri Cartier-Bresson fondas“ buvo įkurtas H. Cartier-Bresson, jo žmonos ir dukters, kad būtų išsaugomas ir dalijamas jo palikimas.

Mirtis ir palikimas

H. Cartier-Bresson mirė Montjustine (Alpes-de-Haute-Provence, Prancūzija) 2004 metų rugpjūčio 3, eidamas 95 metus. Mirties priežastis nebuvo paskelbta.

H. Cartier-Bresson daugiau nei tris dešimtmečius praleido atlikdamas užduotis „Life“ ir kitiems žurnalams. Jis keliavo be apribojimų, liudydamas didžius XX amžiaus perversmus – Ispanijos pilietinį karą, Paryžiaus išlaisvinimą 1944 metais, studentų maištą Paryžiuje 1968 metais, Kinijos komunistų kritimą, Mahatmos Gandžio nužudymą, Berlyno sieną, Egipto dykumas. Jis stabtelėjo, kad įamžintų portretuose Alberą Camiu, Picasso, Colette, H. Matisse, E. Pound ir A. Giacometti. Dauguma jo nuotraukų yra paprastas kasdienis gyvenimas, tariamai nesvarbūs momentai užfiksuoti ir po to išnykę.

H. Cartier-Bresson buvo vienas iš tų fotografų, kuris nemėgo būti fotografuojamas ir labiau už viską saugojo savo privatumą. Kai atsiėmė jam suteiktą garbės laipsnį Oksfordo universitete 1975 metais, jis laikė lapą popieriaus sau virš veido, kad išvengtų būti fotografuojamas.

2000 metais duodamas interviu H. Cartier-Bresson pabrėžė, kad jis ne nekentė būti fotografuojamas, bet nesmagiai jautėsi, kad yra fotografuojamas tik dėl to, kad jis žinomas. 

Technika

H. Cartier-Bresson išimtinai naudojo „Leica“ 35 mm eksponometro kamerą aprūpintą su 50 mm objektyvu ir kartais plataus kampo objektyvu peizažams.

Jis dažnai apsukdavo juoda juosta chromuotą kameros kūną, kad šis būtų mažiau pastebimas. Su greitomis baltomis ir juodomis fotografinėmis juostomis ir aštriais objektyvais, jis galėjo fotografuoti beveik slapta. Niekada nefotografuodavo su blykste, nes tokią praktiką laikė „nemandagia.. kaip ėjimas į koncertą su pistoletu rankoje“. Nuotraukų komponavimas jam vyko vaizdo ieškiklyje, o ne tamsiajame kambarėlyje. Tai jis įrodė beveik visas nuotraukas atspausdindamas pilno dydžio, be jokio apkarpymo ar kitokių manipuliacijų.

H. Cartier-Bresson dirbdavo su nespalvota fotografija, buvo keli nesėkmingi bandymai fotografuoti spalvotai. Nemėgdavo pats ryškinti ir daryti nuotraukų.

H. Cartier-Bresson laikomas vienu kukliausių ir nepretenzingiausiu pasaulio menininku. Jis nemėgo viešumo ir parodė nepaprastą drovumą nuo tų dienų, kai teko slėptis nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metais. Nors jis padarė daug žymių žmonių portretų, jo paties veidas buvo mažai žinomas pasauliui (tai greičiausiai leido jam ramiai dirbti gatvėse). Savo nuotraukų nelaikė „menu“, sakydamas, jog tai tiktai jo vidinė reakcija į tai, kas tuo metu vyko.