Henrikas II

Henrikas II (pranc. Henry II, 1519 m. kovo 31 d. Château de Saint-Germain-en-Laye karališkuose rūmuose netoli Paryžiaus – 1559 m. liepos 10 d. Paryžiuje) – Prancūzijos karalius iš Valua dinastijos, Pranciškaus I sūnus ir įpėdinis, valdęs nuo 1547 m. kovo 31 d. iki savo mirties.

Henriko II monograma

Jaunystė

Henrikas gimė Château de Saint-Germain-en-Laye karališkuose rūmuose netoli Paryžiaus. Jis buvo Pranciškaus I ir Klodos Prancūzės (Claude de France) sūnus, Liudviko XII ir Anos Bretanietės anūkas. Su broliu jis trejus metus Ispanijoje buvo įkaitu Šventosios Romos Imperatoriui Karoliiui V kaip užstatas už tėvą, kurį paėmė į nelaisvę Pavijos mūšyje. Henrikas vedė 1533 m. spalio 28 d. Kotryną Mediči (1519 m. balandžio 13 d.– 1589 m. sausio 5 d.), kai abiem buvo po keturiolika metų.

Kitais metais jis pradėjo romaną su 35 metų našle Diana de Puatjė, kuri tapo jo patikimiausia drauge ir kitus dvidešimt penkius metus turėjo didelę įtaką politikos užkulsiuose, net pasirašydavo karališkuosius dokumentus. Labai pasitikinti, subrendusi ir protinga, ji nustūmė Kotryną Mediči į šoną.

1536 m. Henrikas tapo sosto įpėdiniu, kai vyresnis brolis Pranciškus mirė po teniso žaidimo. 1547 m. kovo 31 d. jis perėmė sostą iš tėvo, o liepos 25 d. buvo karūnuotas Reimse.

Valdymas

Diana de Puatjė

Henriko II valdymo metais vyko karai su Austrija ir buvo įsitkinimus buvo žiauriai persekiojami Prancūzijos protestantai hugenotai. Įtariami esant hugenotais jie galėjo būti įkalinti visam gyvenimui ar nužudomi. Šatobriano (Chateaubriand) ediktas (1551 m. birželio 27 d.) kreipėsi į civilinius ir bažnytinius teismus ir reikalavo aptikti ir nubausti visus eretikus. Protestantams buvo paskelbti įvairūs suvaržymai, tarp jų vieno trečdalio turto atidavimas jų skundikams ir konfiskavimas. Ediktas taip pat reguliavo spaudą, uždrausdamas parduoti, importuoti ar spauzdinti nepatvirtintas knygas.

Italijos karai (1551–1559 m.), kartais vadinami Habsburgų ir Valua karais, prasidėjo, kai Henrikas II paskelbė karą Karoliui V. Henrikas II tikėjosi atgauti Italiją ir užtikrinti, kad Prancūzija, o ne Habsburgai dominuos Europos reikaluose. Iš pradžių įsiveržimas į Lotaringiją buvo sėkmingas, kai buvo užimti trys vyskupo miestai (Metzas, Toulas ir Verdunas), bet į Toskaną 1553 m. įsiveržusi Prancūzijos armija buvo nugalėta Marčiano mūšyje.

Kai 1556 m. Karolis V atsisakė sosto ir padalino Habsburgų imperiją tarp Filipo II Ispanijoje ir imperatoriaus Ferdinando I, karo arena persikėlė į Flandriją, kur Filipas ir Emanuelis Filibertas iš Savojos bendromis jėgomis nugalėjo prancūzus Sant Kventino mūšyje. Kai tais pačiais metais Anglija prisidėjo prie karo, Prancūzija 1558 m. užėmė Kalė, o jos armija nusiaubė Ispanijos Nyderlandus. Tačiau Henrikas II buvo priverstas pasirašyti Kato-Kambrezis taikos sutartį (1559 m.) ir atsisakyti pretenzijų į Italiją.

Taikos sutartis buvo pasirašyta tarp Henriko ir Elžbietos I balandžio 2 d. ir tarp Henriko ir Filipo II balandžio 3 d. Kato-Kambrezis vietovėje apie 20 km į pietryčius nuo Kambrų. Pagal sutartį Prancūzija gražino Savoją ir Pjemontą Savojos kunigaikštystei, bet pasiliko Salūzo, Kalė, Metzo, Toulo ir Verduno miestus. Ispanija atgavo Franš Kontė. Savojos kunigaikštis Emanuelis Filibertas vedė Margaritą Prancūzę, Henriko II seserį, o Filipas II vedė Henriko duktą Elžbietą Valua.

Henrikas II savo rūmuose užaugino Mariją Stiuart, tikėdamasis ja pasinaudoti. 1558 m. balandžio 24 d. keturiolikos metų Henriko sūnus Pranciškus vedė Mariją. Henrikas II tikėjosi, kad ši sąjunga leis sūnui reikalauti ne tik Škotijos, bet ir Anglijos sosto. Henrikas privertė Mariją pasirašyti slaptus dokumentus, nelegalius pagal Škotijos teisę, kuriuose Škotijos sostas atiduodamas Valua dinastijai, net jei Marija nepagimdo įpėdinio. Pretenzijos į Anglijos sostą tapo stiprios po Marijos I iš Anglijos mirties 1558 m. Henrikas ir jo katalikai patarėjai laikė Elžbietą I neteisėta karaliene.

Mirtis

Kotryna Mediči, Henriko II žmona.

Henrikas buvo aistringas medžiotojas ir dalyvaudavo riterių dvikovose. 1559 m. birželio 30 d. Place des Vosges aikštėje Paryžiuje, per varžybas, skirtas Kato-Kambrezis taikos sutarčiai su mirtinais priešais Habsburgais ir atšvęsti jo dukros Elžbietos Valua ir Ispanijos karaliaus Filipo II vestuves, Henriką II mirtinai sužeidė Gabrielio Montgomerio, Škotijos karališkosios sargybos kapitono subyrėjusios ieties skiedra. Ji prasiskverbė pro uždarytą akių apsaugą ir perėjo per kairiąją akį, smegenis ir išėjo pro kairę ausį. Jis nepaprastai kentėjo ir nepaisant karališkojo chirurgo Ambroise Paré pastangų, liepos 10 d. Henrikas II mirė ir buvo palaidotas Sen Deni bazilikoje. Prieš jo mirtį Kotryna Mediči uždraudė jo meilužei Dianai Puatjė artintis prie Henriko, nors jis nuolat jos prašė ateiti. Po karaliaus mirties karalienė ištrėmė Dianą ir ši mirė tremtyje.

Įpėdiniu tapo Pranciškus II, kuris mirė kitais metais, o sostą paveldėjo kiti du broliai. Motina valdė kaip regentė. Keturiasdešimt metų po Henriko II mirties Prancūziją siaubė religiniai karai tarp katalikų ir protestantų.

Santuokoje su Kotryna Mediči susilaukė 10 vaikų:

• Pranciškus (1544-1560) – Prancūzijos karalius nuo 1559 metų.
• Elžbieta Valua (1545-1568) buvo ištekėjusi už Ispanijos karaliaus Filipo II.
• Kloda Valua 1547–1575 m. – ištekėjo už Karolio III, Lotaringijos kunigaikščio.
• Liudvikas (1549–1549 m.)
• Karolis IX (1550-1574) – Prancūzijos karalius nuo 1560 metų.
• Henrikas III (1551-1589) – Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis 1573-1574 m. Prancūzijos karalius nuo 1574 m.
• Margarita (1553-1615) – "karalienė Margo", buvo ištekėjusi už būsimojo Prancūzijos karaliaus Henriko IV. Išsiskyrė 1599 m.
• Herkulis (1555-1584 m.), vėliau žinomas kaip Pranciškus, Alerkono ir Anžu kunigaikštis.
• Žana, Prancūzijos princesė, (1556–1556 m.)
• Viktorija, Prancūzijos princesė, (1556–1556 m.)

Henrikas II turėjo tris nesantuokinius vaikus:

• su Filipa Duči – dukrą Dianą, Angulemo kunigaikštienę (1538-1619 m.)
• su Janet Stewart – sūnų Henriką Valua (1551-1586 m. birželio mėn.), kuris buvo įvaikintas ir tapo Provanso gubernatoriumi.
• Nicole de Savigny – sūnų Henriką (1557-1621 m.), kurio neįvaikino, nes nebuvo tikras dėl savo tėvystės.

Pranašystė

Prancūzų astrologas Mišelis Nostradamas išgarsėjo, kai vienoje jo pranašysčių buvo tariamai išpranašauta Henriko II mirtis.