Jurijus Lužkovas

Jurijus Lužkovas (rus. Ю́рий Миха́йлович Лужко́в, g. 1936 m. rugsėjo 21 d. Maskvoje (Rusija) – m. 2019 m. gruodžio 10 d., Miunchene[1] (Vokietija) – Rusijos politikas, 18 metų (1992–2010 m.) dirbęs Maskvos miesto meru.

Biografija

1958 m. baigė Maskvos M. Gubkino vardo naftos ir dujų pramonės institutą. Nuo 1964 m. buvo TSRS chemijos pramonės reikalų komiteto Valdymo automatizavimo skyriaus viršininkas, nuo 1986 m. – TSRS chemijos pramonės ministerijos Mokslo ir technikos valdybos viršininkas.

1987 m. paskirtas Maskvos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju-agropramoninio komiteto pirmininku, 1990 m. – vykdomojo komiteto pirmininku.

1991 m. tapo Maskvos vicemeru-miesto vyriausybės vadovu. Nuo 1992 m. - Maskvos meras, miesto administracijos ir vyriausybės vadovas. Savo veiklą jis pradėjo nuo elementaraus miesto tvarkymo, gatvių bei aikščių valymo ir apšvietimo, šiukšlių iš kiemų išvežimo, apšepusių namų fasadų dažymo ir gatvių asfaltavimo, nes prieš tai buvusi miesto administracija visiškai tuo nesirūpino.

J.Lužkovas į mero pareigas buvo paskirtas prezidento B. Jelcino įsaku, vėliau tris kartus laimėjo rinkimuose (1996 m. surinkęs 95% balsų, 1999 m. ir 2003 m. – virš 70%). 2007 m. ketvirtą kartą meru tapo pagal naują sistemą (prezidento teikimu patvirtintas miesto Dūmoje).

Dirbdamas miesto meru J. Lužkovas susikūrė „stipraus ūkininko“ įvaizdį. Jo valdymo metu buvo realizuota daug stambių projektų – praplėsta Maskvos žiedinė automagistralė, pastatytas miesto trečiasis transporto žiedas, požeminis prekybos kompleksas Maniežo aikštėje šalia Kremliaus, atstatyta Kristaus Išganytojo katedra, plečiamas Maskvos metropolitenas, griaunami ištisi chruščiovkų rajonai, buvo vykdomos didelės socialinės programos.

Tuo pat metu jis buvo kritikuojamas už neskaidriai funkcionuojančią miesto ekonomiką, korupciją, transporto kamščius, ydingą senų statinių restauravimą ir architektūros paminklų griovimą. Jo žmonos J.Baturinos firma gaudavo stambius statybos darbų užsakymus iš miesto biudžeto ir milijardinį pelną.

J. Lužkovas aktyviai dalyvavo visos Rusijos politiniame gyvenime. 1991 m. GKČP organizavus pučą, buvo aktyvus Baltųjų rūmų gynybos organizatorius, artimas B. Jelcino bendražygis. Tačiau 1998 m. jis sukūrė visuomeninę-politinę organizaciją „Tėvynė“ ir pareiškė norą balotiruotis į Rusijos prezidentus. Jungtinis su J.Primakovo partija „Visa Rusija“ sąrašas 1999 m. rinkimuose į Valstybės Dūmą užėmė trečiąją vietą ir netrukus susijungė su proputinišku bloku Vieningoji Rusija. J.Lužkovas 9 metus buvo šios valdžios partijos vicepirmininkas.

1996–2001 m. buvo Rusijos Federacijos tarybos narys, nuo 2000 m. – Rusijos valstybės tarybos narys.

Palaipsniui J. Lužkovas sugebėjo suformuoti visiškai kontroliuojamą miesto Dūmą ir tapti praktiškai vienvaldžiu didžiausio Rusijos regiono šeimininku. Tai gąsdino federalinę Rusijos valdžią. 2010 m. rugsėjo mėn. centriniuose TV kanaluose buvo parodyta keletas laidų apie korupciją Maskvos administracijoje ir kitus neigiamus miesto gyvenimo aspektus. Prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas J. Lužkovui neoficialiai pasiūlė pasitraukti. Šiam atsisakius, rugsėjo 28 d. prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką, kuriuo nušalino Maskvos merą iš pareigų, kaip netekusį pasitikėjimo.

Nuo 2010 m. spalio mėn. – Maskvos tarptautinio universiteto Didžiųjų miestų valdymo fakulteto dekanas.

Nuorodos

• Юрий Лужков_Lentapedia.ru informacija
• Lužkovas: mero su kepe kilimai ir kritimai

Papildoma informacija

• J.Lužkovas yra 123 patentų, 49 išradimų paraiškų ir 10-ties gamybos pavyzdžių autorius.
• Neatsiejama jo asmeninio įvaizdžio dalis buvo odinis kepis.
• Už pasisakymus dėl Krymo ir Sevastopolio miesto bei Juodosios jūros laivyno statuso, 2008–2008 m. Ukrainoje jis buvo paskelbtas persona non grata. 2011 m. tokį sprendimą priėmė ir Latvija
• Švenčiant Mindaugo karūnavimo 750 metų sukaktį 2003 m. liepos 6 d. J.Lužkovas lankėsi Vilniuje.