Marijanas Zindramas-Koscialkovskis

Marijanas Zindramas-Koscialkovskis (1892 m. kovo 16 d. Pandėlyje, Rusijos imperija – 1946 m. balandžio 12 d. Vokinge, Jungtinė Karalystė) – Lenkijos politikas, 1935-1936 m. ministras pirmininkas, karininkas.

Gimė 1892 m. kovo 16 d. Pandėlyje kilmingų dvarininkų Karolio Zindramo-Koscialkovskio ir Marijos Budrevičiūtės šeimoje. Vaikystė prabėgo Pandėlyje, mokytis į Sankt Peterburgą buvo išsiųstas sulaukęs 11 metų. Peterburge Marianas baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet dar porą metų studijavo medicinos mokslus, pasirinkęs psichoneurologinį institutą. Vėliau mokslus tęsė Rygos politechnikos institute, Varšuvos žemės ūkio ir miškininkystės institute.

Jau studijų metais Marianas susidomėjo politika. Ypač jam buvo priimtinos idėjos, skatinančios nepriklausomos Lenkijos atkūrimą. Jau 1911 m. jis dalyvavo kuriant organizaciją, kurios tikslas buvo iš Rusijos imperijos jungo išvaduoti vakarines jos gubernijas. Pirmojo pasaulinio karo metais jaunuolis nutarė įstoti į Lenkijos legionus, tačiau buvo nukreiptas į Lenkų karinę organizaciją - POW. 1915 m. M. Zyndram-Koscialkovskis jau vadovavo šios organizacijos mobiliam diversiniam skyriui, pasirašinėdamas Jurgio Orvido slapyvardžiu. Tada jo ryšiai tapo labai artimi su Juzefu Pilsudskiu. Sūnaus Vitoldo, kurio susilaukė vedęs dailininkę Aną Krysinską, krikšto tėvu tapo ne kas kitas, o J. Pilsudskis.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, M. Zyndram-Koscialkovskis tarnavo Lenkijos armijos generalinio štabo žvalgybos biure ir ypač daug dėmesio skyrė Lietuvai bei Vilniaus kraštui. Jis nebuvo Lietuvos savarankiškumo šalininkų gretose ir Lietuvos ateitį matė tik sąjungoje su Lenkija. Tada M. Zyndram-Koscialkovskis labai aktyviai rėmė lenkus. Užėmę Seinus ir pradėję represijas prieš lietuvius ir lietuviškas organizacijas, lenkai ir toliau nenurimo – M. Zyndram-Koscialkovskis lenkus aktyviai ragino pulti Vilnių. 1920 m. rugsėjį dalyvavo Želigovskio sukilime. Užėmus Vilnių ir įkūrus Vidurinės Lietuvos kariuomenę tapo štabo vadu.

1918 m. gruodžio 12 d. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, 1919 m. gruodžio 1 d. kapitono, 1919 m. birželio 1 d. majoro ir 1931 m. gruodžio 14 d. papulkininkio.

1922 m. iš Vilniaus krašto apygardos išrinktas į Lenkijos Seimą. Nuo 1930 m. liepos 10 d. iki 1934 m. vasario buvo Balstogės vaivadijos vaivada. Nuo 1934 m. kovo 2 d. iki 1934 m. birželio 28 d. buvo Varšuvos prezidentu. Nuo 1934 m. kovo 2 d. iki 1935 m. spalio 12 d. vadovavo Lenkijos Vidaus reikalų ministerijai. Nuo 1935 m. spalio 13 d. iki 1936 m. gegužės 15 d. buvo Lenkijos Ministru Pirmininku. Nuo 1936 m. gegužės 16 d. iki 1939 m. rugsėjo 20 d. darbo ir socialinės rūpybos ministras. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, emigravo į užsienį ir 1946 m. balandžio 12 d. mirė Jungtinėje Karalystėje Vokingo mieste.