Peggy Roche

Peggy Roche: Gyvenimas šešėlyje ir šviesoje

Peggy Roche (pilnas vardas Peggy Andrée Yolande Roche) buvo prancūzų mados ikona – modelis, stilistė ir mados žurnalistė, kurios gyvenimas buvo labai intensyvus ir dinamiškas, tačiau dažnai diskretiškas.

Gimusi 1929 m. vasario 1 d. prestižiniame Paryžiaus 16-ajame rajone, mirė 1991 m. rugsėjo 7 d. 14-ajame rajone po kovos su vėžiu.

Peggy buvo žinoma ne tik dėl darbo mados pasaulyje, bet ir kaip garsios rašytojos Françoise Sagan gyvenimo partnerė. Jos gyvenimas buvo pilnas kontrastų: nuo spindinčių Paryžiaus mados ratų iki kruopščiai slepiamų intymių santykių, kurie neabejotinai paveikė abi moteris.

Netiesa, kai biografijose akcentuojamas tik jos ryšys su Sagan, taip užgožiant Peggy kaip savarankišką asmenybę.

Biografija

Peggy vaikystė buvo vieniša ir nestabili. Kaip vienintelis vaikas šeimoje su dažnai absentuojančiu tėvu ir motina, žinoma dėl nestabilaus gyvenimo būdo (dažnai vadinama „volage“ – lengvabūdiška ir neištikima), ji anksti išmoko pasikliauti tik savimi. Tai tikriausiai suformavo jos stiprią asmenybę, kuri vėliau padarė ją labai gerbiama figūra mados industrijoje.

Karjerą pradėjo 1950-ųjų pabaigoje kaip modelis prestižiniame žurnale Elle, kur ją pastebėjo ir priėmė legendinė redaktorė Hélène Lazareff.

Netrukus Peggy tapo mados žurnaliste, stiliste ir net vyriausiąja redaktore, formuodama tendencijas ir įtakodama visą prancūzų mados vaizdą. Ji buvo žinoma dėl aštraus stiliaus ir gebėjimo derinti eleganciją su praktiškumu. Vėliau, dėka partnerės Sagan finansinės paramos, atidarė savo butiką Paryžiuje ir išleido asmeninę drabužių liniją, atspindinčią jos viziją apie modernią, prieinamą madą.

Peggy gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Paryžiaus intelektualine ir menine elitu. Ji neabejotinai priklausė prancūzų bohemos ratams, kur susipynė literatūra, mada ir ryškios asmeninės dramos.

Jos mirtis 1991 m. nuo vėžio buvo didžiulis smūtis artimiesiems, ypač Françoise Sagan, kuri vėliau pateko į gilią depresiją ir priklausomybes.

Šeima ir santykiai

Peggy šeimyninis gyvenimas buvo sudėtingas ir pilnas pokyčių, be tradicinio stabilumo.

Tėvai: Ji buvo vienintelis vaikas – tėvas dažnai nebūdavo namuose, galbūt dėl darbo ar asmeninių priežasčių, o motina buvo žinoma dėl laisvo, nevaržomo ir neprognozuojamo gyvenimo būdo, palikusio Peggy dideliame apleistume. Tokia vaikystė tikriausiai paveikė jos vėlesnę nepriklausomybę ir gebėjimą kurti gilius, bet kontroliuojamus santykius.

Vyrai: Pirmoji Peggy santuoka buvo su fotografu Jacques’u Curtisu, Antrojo pasaulinio karo didvyriu – jis prisijungė prie generolo de Gaulle’io po 1940 m. kvietimo ir sukūrė Laisvosios Prancūzijos kino tarnybą. Ši santuoka buvo trumpa, bet simbolizavo jos ryšį su prancūzų pasipriešinimo paveldu.

Antroji santuoka įvyko 1961 m. kovo 27 d. su aktoriumi Claude’u Brasseuru, garsiu prancūzų komiku. Jie buvo vedę kelis metus, bet Peggy paliko jį 1970-ųjų pradžioje, kad pradėtų santykius su Sagan. Ši santuoka buvo labiau vieša, bet baigėsi be didelių skandalų.

Partnerės: Svarbiausi buvo santykiai su rašytoja Françoise Sagan, trukę apie 15–20 metų (nuo 1970-ųjų pradžios iki Peggy mirties). Tai buvo gili, tikra meilė, pilna aistros, švelnumo ir abipusio susižavėjimo, bet slapta – Sagan viešai nepripažino savo biseksualumo, todėl Peggy turėjo slėpti santykius, išeidama iš namų svečių vizitų metu. Abi kreipdavosi viena į kitą formaliai („Jūs“ forma) net Saganos sūnaus akivaizdoje, kad išlaikytų diskretiškumą.

Sagan sakė: „Niekas tavęs daugiau neįskaudins, viskas bus gerai.“ Peggy buvo Saganos atrama, kaip mūza, dalindamasi kasdienėmis rūpesčiomis ir skatindama kūrybiškumą.

Vaikai: Peggy neturėjo savo biologinių vaikų, bet augino Françoise Saganos sūnų Denis Westhoffą, gimusį iš trumpos Saganos santuokos su Bobu Westhoffu. Denis vėliau dėkingai rašė knygoje Sagan et Fils, kad Peggy buvo kaip antroji motina, o santykiai tarp dviejų moterų buvo unikalus meilės ir draugystės mišinys. Jis aprašė, kaip Peggy mirtis „sudraskė“ Saganą į gabalus.

Įdomūs faktai

Peggy buvo mados pasaulio „stipri moteris“ – gerbiama ir labai vertinama ratuose, bet plačiajai publikai nežinoma, nes gyveno Saganos šešėlyje. Ji padėjo Sagan tapti „matomiausia įžymybe-rašytoja“ (la première écrivaine people), publikuodama straipsnius žurnale Elle.

Po mirties Peggy palaidota Seuzac kapinėse (Lot departamente). Iš pradžių kapas buvo anoniminis, bet Denis Westhoff patvirtino, kad ji guli viename kape su Sagan ir Bobu Westhoffu. 2024 m. Peggy vardas oficialiai pridėtas prie antkapio – simbolinis pripažinimas jos atminimui ir rolei.

Kultūroje Peggy pasirodo filme Sagan (2008, rež. Diane Kurys), kur jos vaidmenį atliko Jeanne Balibar. 2017 m. kanadiečių-prancūzų rašytoja Marie-Ève Lacasse išleido biografinį romaną Peggy dans les phares, sutelktą į jos meilę Sagan ir gyvenimą šešėlyje.

Ji buvo reikšminga ir matoma Paryžiaus bohemos dalis, kur susipynė viskas kūrybiška, įskaitant literatūrą ir madą. Žinoma, kad Sagan padėjo jai finansiškai, leidžiant įgyvendinti mados svajones, o Peggy įnešė sistemingumą ir stabilumą į chaotišką Saganos gyvenimą.

Skandalai ir prieštaringi momentai

Peggy gyvenimas nebuvo pilnas viešų skandalų, bet santykiai su Sagan buvo apgaubti diskretiškumu ir įtampa. Sagan reikalavo absoliutaus santykių slėpimo, bijodama visuomenės pasmerkimo už biseksualumą – tai reiškė, kad Peggy buvo priskirta „nematomos“ partnerės vaidmuo, ilgai likęs už biografijų ir žiniasklaidos ribų.

Po Peggy mirties Sagan pateko į skandalus: ryšys su mokesčių sukčiavimu, ryšys su politinėmis aferomis (įskaitant OAS teroristų ataką jos tėvų namui) ir priklausomybė nuo narkotikų bei azartinių lošimų, atvedusi prie milžiniškų skolų ir mirties 2004 m. Peggy buvo stabilus Saganos „inkaras“, o jos išėjimas sukėlė šį „kritimą į bedugnę“. Kai kurie šaltiniai mini, kad Peggy slaptas vaidmuo buvo kaip „meilės sumaištis“ Paryžiaus literatūriniuose ratuose, kai tai tapo žinoma 2007 m.

Peggy Roche buvo moteris, gyvenusi pilnavertiškai, bet neteisingai dažnai kitų šešėlyje – jos istorija apie jėgą, meilę ir mados paveldą, nusipelnantį didesnio pripažinimo už Saganos eros ribų.

Peggy mados projektas buvo trumpas, bet asmeninis ir elegantiškas jos karjeros etapas, glaudžiai susijęs su 1970–1980 m. Paryžiaus bohema ir santykiais su Françoise Sagan. Tai nebuvo didelis komercinis prekės ženklas kaip Chanel ar Yves Saint Laurent, o mažas, intymus verslas, atspindintis pačios Peggy stilių – minimalistinį, timeless ir rafinuotą. Prekės ženklas, deja, neišliko.

Kaip atsirado linija ir butikas

1970-ųjų viduryje ar pabaigoje, dėka Françoise Saganos finansinės paramos (rašytoja buvo pakankamai turtinga iš bestsellerių pajamų), Peggy atidarė mažą butiką Paryžiuje rue du Pré-aux-Clercs (Saint-Germain-des-Prés rajone – tai buvo modernus, intelektualus kvartalas su kavinėmis ir galerijomis). Ten išleido savo drabužių liniją – prêt-à-porter (paruošta dėvėti), ne haute couture.

Peggy stilius buvo priešingas tuometiniam populiariam puošnumui: ji pati visada rengėsi juodai baltai, be ryškių aksesuarų, kruopščiai rūpindamasi elegancija, o ne mada kaip tokia. Ji kūrė drabužius praktiškus, patogius, bet rafinuotus – moterims, norinčioms atrodyti šikiškai be pastangų.

Gamyba ir būdingi daiktai

Iš prieinamų aprašymų (daugiausia iš biografijų, romano Peggy dans les phares ir mados istorijos šaltinių) linija apėmė:

• Pantalons à pont (tilto stiliaus kelnės – klasikinės jūreiviškos kelnės aukštu liemeniu ir sagomis šonuose, labai tipiškas prancūziškas šikas).

• Chandails (vilnoniai megztiniai ar sweteriai – minkšti, kokybiški, neutralių tonų).

• Blazers (klasikiniai švarkai – tiesios linijos, idealiai ant džinsų ar kelnių).

• Pyjamas de satin gris (pilki satino pidžamos – prabangūs, bet patogūs namų drabužiai, tuomet madingi kaip loungewear).

Bendrai: neutralūs tonai (juoda, balta, pilka, smėlinė), aukštos kokybės audiniai (vilna, satinas, medvilnė), timeless kirpimai – „hors du temps“ (už laiko ribų), kaip aprašyta romane apie ją. Peggy buvo avangardistė savo paprastume: drabužiai, neišeinantys iš mados, bet pabrėžiantys nešiotojos asmenybę.

Peggy Roche asmeninis stilius ir panašumas į Coco Chanel

Peggy Roche asmeninis stilius ir jos mados linija rodo aiškius panašumus su Coco Chanel. Abi moterys įkūnijo prancūzišką eleganciją gryniausia forma: minimalizmą, komfortą, timeless kokybę ir atsisakymą pertekliaus puošnumo. Peggy nebuvo tiesioginė Chanel „pasekėja“, bet jos požiūris į madą buvo kaip modernus, 1970–80 m. atnaujinimas Chanel revoliucijai, prasidėjusiai dar 1920-aisiais.

Pagrindiniai panašumai

• Minimalizmas ir „less is more“ — Coco Chanel išlaisvino moteris nuo korsetų, gausių volanų ir sudėtingų siluetų, įvedusi paprastas tiesias linijas, jersey audinius ir praktiškus kirpimus. Peggy tęsė šią filosofiją: pati rengėsi beveik tik juodai baltai (be spalvų, nuosekliai be liemenėlės, kaip rašė amžininkai), nuosekliai koncentruodamasi į eleganciją, o ne trumpalaikius trendus. Jos linijos drabužiai buvo „hors du temps, timeless“ – už laiko, be nereikalingų papuošimų.

• Neutralūs tonai ir klasikiniai elementai — Abi būdingas juodos, baltos, pilkos ir smėlinės dominavimas. Chanel padarė little black dress ikona; Peggy – pilkas satino pidžamas, juodus bleizerius ir jūreiviško stiliaus kelnes (pantalons à pont). Abi mėgo vyriškų drabužių įkvėpimą: Chanel pasiskolino iš raitelių ir jūreivių (tweed švarkai, kelnės), Peggy – tilto kelnes, megztinius ir švarkus, patogius ir šikiškus vienu metu.

• Komfortas ir laisvė — Chanel sakė: „Prabanga – komforto būtinybė.“ Peggy gyveno pagal panašų principą – jos drabužiai buvo aktyviai, nepriklausomai moteriai (kaip pati), ne statiškai lėlei.

• Asmeninis stilius kaip prekės ženklas — Abi pačios buvo geriausia savo mados reklama: Chanel nešiojo savo tweed kostiumus ir perlų vėrinius, Peggy – savo minimalistinius ansamblius (dažnai smėlinius kašmyro paltus ar juodai baltus komplektus). Jos įtakojo Paryžiaus bohemą – Peggy net „perdirbo“ Françoise Saganos stilių į elegantiškesnį.

Skirtumai

Vis dėlto Peggy buvo 1970-ųjų moteris: jos stilius buvo šiek tiek kasdieniškesnis, žemiškesnis su lounge elementais (pidžamos kaip namų/mados drabužiai), o Chanel daugiau koncentravosi į haute couture ikonas (tweed kostiumai, LBD). Peggy linija buvo mažesnė, intymesnė ir deja trumpalaikė, netapusi globalia mados imperija.

Šiandien Peggy estetika įkvepia „quiet luxury“ prekės ženklus (The Row, Loro Piana, Totême), kurie yra tiesioginiai Chanel minimalizmo paveldėtojai. Kai kuriuose vintage aprašymuose Peggy net fotografuojama „en Chanel“ – Chanel drabužiuose, rodančiu pagarbą legendai.

Kai kurie šaltiniai mini, kad 1986 m. ji net surengė mažą defilė su modeliais, kuriuos piešė kartu su draugais (galbūt koks dizaineris Jacques), bet tai buvo labiau asmeninis nei viešas renginys.

Kodėl prekės ženklas „neišnyko iki šiol“?

Deja, butikas ir linija nebuvo komerciškai tvarūs – jie „périclitée“ (bankrutavo ar užsidarė) dar Peggy gyvenime, galbūt 1980-ųjų pabaigoje. Sagan nepergyveno dėl „prarastų pinigų“, nes prioritetas buvo Peggy laimė. Po Peggy mirties 1991 m. viskas baigėsi – nebuvo paveldėtojų, galinčių tęsti, ir tai netapo dideliu, išliekančiu prekės ženklu.

Šiandien (2025 m.) Peggy Roche prekės ženklo nėra kaip aktyvaus – nėra parduotuvių, svetainių ar kolekcijų. Jos drabužiai kartais pasirodo vintage rinkoje ar aukcionuose kaip 1970–80 m. retenybės, bet tai labiau kolekcininkų reikalas. Galbūt kas nors painioja su kitais „Peggy“ ženklais (pvz., Peggy Gou linija Kirin ar kitais nepriklausomais dizaineriais), bet tai visiškai nesusiję.

Vis dėlto Peggy įtaka gyva toliau: jos minimalistinis stilius įkvėpė daugelį (pvz., The Row ar Loro Piana šiuolaikiniame „quiet luxury“), o knygoje Peggy dans les phares (2017) ją aprašo kaip moterį, kurios sukurti drabužiai buvo „belles lignes dans des tissus et des tons hors du temps“ – gražiomis linijomis audiniuose ir tonuose už laiko ribų.