Putino susitikimas su oligarchais – kas yra šeimininkas namuose

Putino susitikimas su oligarchais – kas yra šeimininkas namuose

Susitikimas įvyko 2000 m. liepos 28 d. Kremliuje Maskvoje. Tai buvo pirmasis ir istoriškai reikšmingiausias Vladimiro Putino (tuomet neseniai – 2000 m. kovo mėn. išrinkto prezidento) susitikimas su didžiausiais Rusijos verslininkais/oligarchais, kurie atvyko į susitikimą, kad kaip gyvenimo šeimininkai paaiškintų, kas yra lemiantis, kas yra šeimininkas šalyje.

Pirmasis Vladimiro Putino susitikimas su pirmaujančiais Rusijos verslo lyderiais įvyko 2000 m. liepos 28 d. Vienas iš jo organizatorių buvo politikas Borisas Nemcovas, tuometinis Dešiniųjų jėgų sąjungos frakcijos vadovas Valstybės Dūmoje.

Oficialiai buvo nurodytos trys diskusijų temos:

• naujasis Mokesčių kodeksas,
• muitinės taisyklių pakeitimai,
• Rusijos stojimo į PPO perspektyvos.

Iš tikrųjų susitikimas vyko pažinčiai ir jėgų santykio įvertinimui. Valdžios apsvaigę Rusijos šeimininkai atvyko, kad „pastatytų į vietą“ naująjį pareigūną-čekistą, pakeitusį Jelciną (ir Šeimą) valstybės valdžios viršūnėje. Ruošiant susitikimą jau skambėjo įspėjimai, kad su Putinu nebus lengva, tačiau tai aiškiai nebuvo atsižvelgta. Svečiai atvyko įsitikinę savo įtaka ir su vienareikšmiu pareiškimu dėl galimų bendradarbiavimo sąlygų, kas galiausiai pasirodė lemtinga klaida.

Svečiai neatsižvelgė į tai, kad Putinas geriau pasiruošęs pokalbiui nei jie. Iš Kremliaus pusės buvo numatytas visiškai kitoks scenarijus – „pagrindinis susitikimo tikslas buvo pastatyti oligarchus į vietą“.

Iš pradžių verslininkams buvo paaiškintas „vienodo (skaityk – protingo) atstumo“ nuo valdžios principas. Keliais mėnesiais anksčiau Putinas jau buvo sakęs: „Nė vienas klanas, nė vienas oligarchas neturėtų būti arti regioninių ir federalinių valdžios organų – jie turi būti vienodai nutolę.“

„Oligarchų era baigiasi“, – po susitikimo padarė išvadą Borisas Nemcovas.

Šis susitikimas laikomas kardinaliu posūkio tašku, po kurio baigėsi neribota „oligarchų era“ Jelcino Šeimos stiliumi. Prasidėjo nauji laikai – labai konkreti ir reali Putino kontrolė didžiajam verslui ir ekonominiams procesams apskritai.

Šiame susitikime Putinas aiškiai apibrėžė naujas „žaidimo taisykles“:

• oligarchai galės išsaugoti savo turtą ir verslą griežta sąlyga – jei nesikiš į politiką ir „laikysis atstumo“ nuo politinės valdžios;
• šalys susitarė, kad įvykusios privatizacijos rezultatai nebus peržiūrimi.

Prezidento nuomonė buvo suformuluota maždaug tokia teze: „Jūs patys kūrėte šią valstybę per jūsų kontroliuojamas struktūras, todėl nėra prasmės kaltinti veidrodžio.“

Pagrindiniai susitikimo dalyviai

Susitikime dalyvavo apie 21–22 didžiausi verslininkai. Tarp jų buvo:

• Vagitas Alekperovas (Lukoil)
• Remas Vjachirevas (Gazprom)
• Michailas Chodorkovskis (Jukos)
• Michailas Fridmanas (Alfa Group)
• Vladimiras Potaninas (Interros / Norilsko nikelis)
• Olegas Deripaska
• Kacha Bendukidzė
• Dmitrijus Ziminas
• Vladimiras Lisinas
• Aleksejus Mordašovas
• Anatolijus Čubaisas
• ir kai kurie kiti stambių įmonių ir bankų vadovai.

Pakviestai oligarchų grupei būtų buvę naudinga įvertinti tai, kad į Kremlių nebuvo pakviestos tokios įtakingos figūros kaip Borisas Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis, prieš kuriuos jau buvo pradėti santykių aiškinimaisi ir spaudimas kitu lygiu – iš valdžios struktūrų pusės. Galbūt oligarchijos atstovai planavo šį pokalbį, kad naujam Kremliaus šeimininkui paaiškintų, jog jis kažką daro ne taip, o prezidentas iš savo pusės sutiko, kad paaiškintų, jog tai, kas vyksta su Berezovskiu ir Gusinskiu, nėra atsitiktinumas ir kad toliau daugelis dalykų vyks kitaip nei anksčiau.

Abu minėtieji jau jautė, kad keičiasi žaidimo taisyklės. Vėliau abu buvo priversti palikti Rusiją, bet tai jau atskira istorija.

Šiame susitikime Putinui buvo svarbu perduoti naujas „žaidimo taisykles“, būtent: kiekvienas valdžios piramidėje turi savo vietą – oligarchai galės išsaugoti savo turtą ir verslą tik tada, jei gyvens pagal nustatytas taisykles, nesikiš į politiką ir „bus nutolę“ nuo valdžios.

Chodorkovskis arba neišgirdo, arba savimi pasitikėdamas nenorėjo girdėti įspėjimo prezidento kalboje ir padarė lemtingą klaidą, pareikšdamas, kad yra pasirengęs pakilti į kitą valdžios piramidės lygį ir pretenduoti į šalies prezidento postą. Galima sakyti, kad tuo Jukos ir baigėsi...

Būdinga, kad oligarchija nenoriai prisimena tiek šį, tiek kitus neoficialius susitikimus, vadindama juos legendomis. Žinoma, kad dar 2000 m. gegužę, porą mėnesių po išrinkimo, buvo kažkoks privatus neformalus piknikas su šašlykais ir abipusiu susipažinimu. Tačiau vėlesni įvykiai rodo, kad abipusio sambūvio evoliucija vystėsi daugiausia per konkrečias baudžiamąsias bylas, apie kurias istorijoje yra tik fragmentiška informacija konkrečiuose teismų archyvuose.

Dar vienas nukrypimas. 90-ųjų Kremliaus reikalų pilkasis kardinolas, Šeimai artimas Borisas Berezovskis buvo vienintelis iš oligarchijos, kuris investavo savo išteklius į laipsnišką Putino priartinimą prie valdžios viršūnių. Kiti, ypač „7 bankininkų“ grupė (iš tikrųjų didesnė)*, savarankiškai stebėjo procesus ir tiesiog nesikišo. Tiksliau sakant – netrukdė, išskyrus žiniasklaidos magnatą Vladimirą Gusinskį, kuris sugebėjo įvertinti galimus sistemos, pakeisiančios oligarchinį kapitalizmą Rusijoje, pokyčius ir pasisakė tiek prieš Šeimą, tiek prieš jos skatinamus paveldėjimo procesus. Už savo toliaregiškumą jis sumokėjo brangiai, būdamas priverstas suvynioti didelę dalį savo verslo ir įtakos, taip pat emigravęs iš Rusijos.

Berezovskį gi visada domino ne tik rezultatas, bet ir galimybė mėgautis savo valdžios ir galimybių procesu. Skirtingai nuo kitų Rusijos magnatų, priklausiusių įtakingai „septynių bankininkų“ socialinei grupei, jis aktyviai investavo į Putino pergalę rinkimuose. Kiti laukė savo valandos, ypač nepalaikydami Jelcino įpėdinio ir neužimantys priešiškos pozicijos jo atžvilgiu.

Borisas Abramovičius ankstyvuoju Putino valdymo laikotarpiu elgėsi kaip pridera į didžiąją politiką įsitraukusiam milijardieriui, bandydamas panaudoti savo asmeninius finansinius išteklius ir įtaką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, kad dalyvautų valstybės valdyme. Taip pat kaip beveik visi iš jų – įtakingiausi Rusijos vyrai – elgėsi valdant Borisui Nikolajevičiui, atmesdami į šalį atskirus vyriausybės pareigūnus, kurie juos įžeidė, skirdami gubernatorius, tuo pačiu remdami žodžio laisvę ir korumpuodami žiniasklaidą, bandydami baigti Čečėnijos karą, kviesdami į politinį kompromisą tarp Jelcino ir Ziuganovo ir galiausiai pasirinkdami Jelciną. Mainais už dovanas ir preferencijas ateityje.

*) Septynių bankininkų grupė: Įvairiuose šaltiniuose minimi skirtingi vardai, todėl vadinamajame „septynių“ bankininkų sąraše iš tikrųjų yra devyni žmonės, galbūt dar kas nors.

• Borisas Berezovskis (miręs) — LogoVAZ, ypač artimas Kremliui ir šeimai, sistemoje veikiantis atskirai;
• Michailas Chodorkovskis — Rosprom grupė (Menatep) — ne tik su verslo, bet ir politinėmis ambicijomis; vėliau vienas iš ryškiausių opozicijos lyderių;
• Michailas Fridmanas — Alfa Group (atsargus procesų stebėtojas);
• Piotras Avenas — Alfa grupė (taip pat — atsargus žmogus, dar dėmesingesnis ir mažiausiai linkęs į oligarchinę parodomąją prabangą, po karo pradžios atsitolinęs);
• Vladimiras Gusinskis — „Most“ grupė (žiniasklaidos magnatas, ryškus Kremliaus oponentas ir visuomenės nuomonės formuotojas);
• Aleksandras Smolenskis (miręs) — SBS-Agro (Stolichny taupomasis bankas);
• Vladimiras Potaninas — Oneksimbank;
• Vitalijus Malkinas — Rusijos kreditas;
• Vladimiras Vinogradovas (miręs) — Inkombank.