Andrius fon Štirlandas

Andrius fon Štirlandas (vok. Andreas von Stirland arba Andreas von Felben, g. Štirijoje, Austrija) – 1241-1242 m. ir 1248-1253 m. Livonijos ordino krašto magistras.

Biografija

Orientavosi į popiežių, o ne į Vokietijos imperatorių.

1242 m. vadovavo riteriams per Ledo mūšį, tačiau tiesiogiai jame nedalyvavo, vadovavimą perdavė komtūrams, o pats mūšį stebėjo iš saugios vietos ir į nelaisvę nepateko.

Iš pradžių rėmė Rygos vyskupą Mikalojų, o šis Tautvilą, kovojusį su Mindaugu. 1250 m. surengė žygį į Mindaugo domeną ir į jo sąjungininkės pietų Žemaitijos žemes. Tai susilpnino Lietuvą ir 1250 m. antroje pusėje Andrius fon Štirlandas užkariavo Žiemgalą.

Mindaugas, norėdamas pašalinti politinį varžovą Tautvilą, 1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje Andrių fon Štirlandą papirko. Šis suprato, kad įveikti Lietuvą įmanoma tik ją suskaldžius, radus kompromisą su jos valdovais, tad ėmė keisti Livonijos ordino politiką ir pripažino pagonių valdovui teise apsikrikštyti pačiam. Tarpininkaujamas Andriaus Mindaugas 1251 m. pirmoje pusėje apsikrikštijo.

Tiesioginiai Lietuvos ryšiai su popiežiumi prieštaravo Andriaus tikslams, tačiau siekdamas Žemaitijos jis parėmė Mindaugo kovą su priešiška koalicija. Už karaliaus karūną, kurią Mindaugui parūpino Andrius, Mindaugas Livonijos ordinui užrašė žemaičių žemes. Reali Andriaus politika Livonijos ordinui buvo naudingesnė nei siūlymas nepripažinti Lietuvos valstybingumo, bet Livonijos ordino siuzereno, Vokiečių ordino vadovybės dalis Andriaus kompromisams nepritarė. Livonijos ordino kapitula apkaltino Andrių palankumu Lietuvai ir pareikalavo atsistatydinti. 1253 m. rudens pradžioje Andrius išvyko į Vokietiją. Nors Livonijos ordino vadovybė jį ir nušalino, tačiau jo diplomatinę politiką Lietuvos atžvilgiu tęsė iki Durbės mūšio 1260 m.