Jonas Totoraitis MIC

Prof. dr. istorikas, kunigas gimė Bliuviškių k. Šakių apskr. Mirė Bliuviškių k.Pradžios mokyklą J. Totoraitis lankė Griškabūdyje. Marijampolės gimnazijoje J. Totoraitis baigė penkias klases. Tiek mokslo užteko norint stoti į kunigų seminariją. 1890 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją.Seinų kunigų seminariją J. Totoraitis baigė 1895 m. kaip susipratęs lietuvis, tikras patriotas. Į kunigus įšvęstas 1895 m. Varšuvoje. Pirmosios jo Mišios – Primicijos – buvo aukotos gimtosios parapijos Griškabūdžio bažnyčioje. Jaunas kunigas buvo paskirtas vikaru į Daukšius (dabar Marijampolės savivaldybė).Totoraitis, tapdamas kunigu, pasiryžo tarnauti lietuvių tautai. Jam rūpėjo istorija, garbinga Lietuvos praeitis. J. Totoraitis svajojo apie studijas užsienyje ir daug laiko praleido besimokydamas vokiečių ir prancūzų kalbų.Gavęs vyskupo Antano Baranausko leidimą studijoms užsienyje, 1899 m. įstojo į Fribūro universitetą Šveicarijoje. Disertacijai temą J. Totoraitis pasirinko iš Lietuvos istorijos – „Lietuviai  Karaliaus Mindaugo laikais iki 1263 m.“. Disertaciją apgynė ir gavo mokslų daktaro laipsnį. 1904 m. grįžo į Daukšius.1905 m. pabaigoje buvo deleguotas į Didįjį Vilniaus Seimą. Tuomet iškilo reikalas leisti katalikišką laikraštį. Jonas Totoraitis rūpinosi šio laikraščio leidimu, tapo jo redaktoriumi. Pirmas „Šaltinio“ numeris pasirodė 1906 m.

1910 m. Jonas Totoraitis tapo vienuoliu marijonu.

1911 m. rudenį vyskupas jį paskyrė Seinų seminarijos dvasios tėvu.

1917 m. J. Totoraitis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Konferencijos metu su keletu kunigų susitarė įsteigti Marijampolėje „Žiburio“ gimnaziją, kuri  buvo atidaryta 1918 m. pradžioje. Tokia pat „Žiburio“ gimnazija, J. Totoraičiui padedant, buvo įsteigta ir Seinuose 1918 m. Pirmuoju direktorium buvo dr. Jonas Totoraitis. Jis taip pat aktyviai rūpinosi Seinų kunigų seminarijos steigimu.1918 – 1923 m. dėstė istoriją Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje. Bedėstydamas parašė naujųjų amžių, o vėliau ir vidurinių amžių istorijos vadovėlius, kurie buvo naudojami Lietuvos gimnazijose. 1921 m. Marijonų vienuolynas pavedė J. Totoraičiui įsteigti klasinę katalikišką gimnaziją Marijampolėje. Šiai mokyklai J. Totoraitis vadovavo 16 metų. Istoriją jis dėstė ir Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1923 m. rudens skaitė paskaitas Lietuvos (dabartinio Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos – Filosofijos fakultete, dėstė naujųjų amžių bažnyčios istoriją, visuotinę naujųjų amžių istoriją, istorijos metodiką, paleografiją (pagalbinė istorijos disciplina, tirianti senovinius rankraščius), Lietuvos istoriją. 1924 – 1925 m. vadovavo Kauno universiteto Istorijos katedrai. Jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1930 m. išrinktas Lietuvos marijonų provincijolu. Buvo Marijonų kunigų seminarijos rektorius. 1938 – 1939 m. dr. Jonas Totoraitis istorinę medžiagą rinko Vatikano archyvuose Romoje. Okupavus Lietuvą, J. Totoraitis buvo pašalintas iš visų pareigų. Tuomet jis persikėlė darbuotis į gimtinę. Čia ir mirė 1941 m. birželio 21 d. Buvo palaidotas Griškabūdyje, bet po kiek laiko perkeltas į Marijampolės marijonų kapines. Viso jo gyvenimo veikalas buvo „Sūduvos Suvalkijos  istorija“, kurią išleido 1938 m. Ši knyga turi didžiulę istoriografinę ir pažintinę vertę. Pakartotinis leidimas mus pasiekė tik po 65 – erių metų – 2003 m. Koks gražus sutapimas! Knyga visuomenei buvo pristatyta 2003 m. gruodžio 17 d., o po metų lygiai tą pačią dieną Marijampolės 5-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas J. Totoraičio vardas.

Jonas Totoraitis – kunigas, vienuolis marijonas, marijonų vienuolijos provincijolas, Marijampolės marijonų seminarijos rektorius, mokslų daktaras, lietuviškų laikraščių steigėjas ir redaktorius, lietuviškų mokyklų steigėjas, pedagogas, vadovėlių, istorinių ir religinių veikalų autorius, Kauno universiteto profesorius, poliglotas. Svarbiausia ir pagrindinė J. Totoraičio pareiga buvo kruopštus, pasiaukojantis darbas, tarnavimas Tėvynei, artimui ir pasirinktam tikslui. O tikslo jis siekė visą savo gyvenimą – kantriai, užsispyrusiai, su mokslininkui būdingu pasiryžimu ir kūrybine ugnele. Tokio žmogaus gyvenimas stebina, verčia susimąstyti ir įpareigoja garsinti jo vardą.

 Palaidotas Griškabūdyje, perlaidotas Marijampolės m. kapinių marijonų skyriuje.