Aleksandras Jakovlevas

Aleksandras Jakovlevas (Александр Николаевич Яковлев; 1923 m. gruodžio 2 d. Jaroslavlio srityje, Rusija – 2005 m. spalio 18 d. Maskva) – rusų publicistas, politinis ir visuomenės veikėjas, Rusijos Mokslų Akademijos akademikas, XX a. 9-ajame dešimtmetyje dirbęs TSKP partiniame aparate ir Politbiure (1987–1990 m.).

Laikomas perestroikos „architektu“. 2001 m. kovo 27 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

TSKP narys nuo 1944 iki 1991 m. rugpjūčio mėn. TSKP CK narys 1986–1991 m., TSKP CK Politinio biuro narys 1987–1991 m. Nuo 1995 m. buvo Rusijos socialinės demokratijos partijos pirmininkas.

Biografija

Karo dalyvis

Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Buvo eilinis artilerijos dalinyje, karo mokyklos kursantas, jūrų pėstininkų būrio vadas Volchovo fronte. 1942 m. rugpjūčio mėn, buvo sunkiai sužeistas (5 kulkų sužeidimai). Iki 1943 m. vasario mėn. buvo karo ligoninėje, vėliau dėl invalidumo demobilizuotas.

Išsilavinimas

1946 m. A. Jakovlevas baigė Jaroslavlio K. Ušinskio vardo Pedagoginį institutą. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, persikėlęs į Maskvą, A. Šelepino padedamas buvo pasiųstas mokytis į TSKP CK Visuomenės mokslų akademijos aspirantūrą, tarptautinio komunistinio judėjimo katedroje. 1958–1959 m. stažavosi Kolumbijos universitete JAV.

1960 m. apsigynė disertaciją tema „1953—1957 m. Amerikietiškos buržuazinės literatūros užsienio politikos klausimais, kritika“. 1967 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „JAV politiniai mokslai ir pagrindinės užsienio politikos doktrinos (pokarinės 1945–1966 m. politinės literatūros karo, taikos ir tarptautinės politikos klausimais kritinė analizė)“. 1969 m. jam suteiktas visuotinės istorijos profesoriaus vardas.

Nuo 1984 m. A. Jakovlevas – TSRS Mokslų Akademijos narys-korespondentas, nuo 1990 m. – tikrasis narys. Kelių universitetų garbės daktaras, apdovanotas Prahos universiteto Sidabro medaliu.

Partinis darbas

Nuo 1946 m. dvejus metus A. Jakovlevas dirbo TSKP Jaroslavlio srities komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorium, nuo 1950 m. – šio skyriaus vedėjo pavaduotoju, nuo 1951 m. – mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų skyriaus vedėjas.

1953 m. A. Jakovlevas perkeliamas į Maskvą TSKP CK propagandos skyriaus instruktoriumi (ten kurį laiką dirbo kartu su K. Černenka). 1953–1956 m. dirbo mokyklų skyriuje, mokslo ir aukštojo mokslo įstaigų skyriuje. Vėliau- įvairiose pareigose propagandos skyriuje, nuo 1965 m.- šio skyriaus vedėjo pirmuoju pavaduotoju (paskyrimą pasirašė L. Brežnevas); kelis metus ėjo vedėjo pareigas.

Buvo vienas antrosios TSRS radijo programos „Majak“, pradėjusios darbą 1964 m., steigėjų. 1968 m. koordinavo propagandinius veiksmus pagrindžiant Varšuvos sutarties organizacijos kariuomenę į Čekoslovakiją.

Kartu su akademiku T. Zaslavskiu siūlė likviduoti taip vadinamus „neperspektyvius kaimus“.

1972 m. lapkričio mėn. laikraštyje „Literaturnaja gazeta“ («Литературная газета») paskelbė straipsnį „Prieš antiistorizmą“, kuriame pasisakė prieš nacionalizmą ir šovinizmą. Straipsnis susilaukė konseravtyviųjų sluoksnių nepasitenkinimo, o pats A. Jakovlevas net dešimčiai metų (1973–1983 m.) išsiųstas dirbti TSRS ambasadoriumi į Kanadą.

Jam dirbant Kanadoje, įvyko M. Gorbačiovo vizitas į šią šalį. Šios kelionės metu įvyko jų pažintis ir suartėjimas.

1984 m. A. Jakovlevas išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykiu instituto (ИМЭМО) direktorius

Po buvusio PETSI direktoriaus akademiko Inozemcevo mirties, M. Gorbačiovo siūlymu, palaikant K. Černenkai, A. Gromykai bei A. Arbatovui, J. Andropovas paskyrė A. Jakovlevą šio instituto direktoriumi, juo dirbo iki 1985 m. Institutas atliko svarbų vaidmenį įtakojant TSRS valdžios sprendimus. A. Jakvlevas teikė siūlymus kurti TSRS įmones su užsienio kapitalo dalyvavimu, TSRS Plano komitetui (Госплан СССР) -apie artėjančią ekonominę kriizę ir didėjantį TSRS atsilikimą nuo išsivysčiusių vakarų šalių.

Perestroikos ideologas

1985–1991 m. laikotarpį A. Jakovlevas vadina socialine Reformacija, turėjusią atlaisvintį socialines jėgas naujai istorinei kūrybai. Vėliau jis prisiminimuose rašė, kad „mums pirmu perestrikos laiku reikėjo iš dalies meluoti, apsimetinėti, gražbyliauti- kito kelio nebuvo. Mes privalėjome – tokia yra totalitarinės santvarkos pertvarkymo specifika- sukurti totalitarinę komunistų partiją“.

„Juodosios komunizmo knygos“ įžangoje A. Jakovlevas rašė: "Aš ilgai ir kruopščiai tyrinėjau Marksą, Engelsą, Leniną, Staliną, Mao ir kitus marksizmo „klasikus“, naujos religijos- nepakantumo, keršto ir ateizmo – kūrėjus. Seniai seniai, daugiau, nei prieš 4o metų supratau, kad marksizmas-leninizmas – tai ne mokslas, o jų publicistika – žmogžudiška ir naikinanti. Kadangi aš gyvenau ir dirbau šio režimo aukščiausioje „orbitoje“, tarp jų Politiniame biure vadovaujant M. Gorbačiovui, aš gerai supratau, kad visos tos teorijos ir planai – kliedesiai, o to režimo pagrindas- nomenklatūra, aparatas, kadrai, veikėjai. Veikėjai buvo įvairūs: vykę ir kvailiai. Bet visi jie buvo cinikai. Visi iki vieno, aš taip pat. Viešai meldėsi stabams, ritualas buvo šventas, o tikruosius įsitikinimus visi slėpė„. Po partijos XX suvažiavimo ypač siaurame savo artimiausių draugų ir bendraminčių rate mes dažnai aptarinėjome šalies ir visuomenės demokratizavimo problemas. Išsirinkome paprastą, kaip kūjį, vėlyvojo Lenino „idėjų“ propagavimo metodą. Grupė tikrų, o ne tariamų, reformatorių sukūrė (žinoma, žodinį) planą: Lenino autoritetu smogti Stalinui, stalinizmui. O vėliau, jei pasiseks, pajungti Plechanovo ir socialdemokratijos idėjas prieš Leniną, liberalizmu ir „moraliuoju socializmu“ kovoti prieš revolicionizmą apskritai. Tarybinį totalitarinį režimą galima buvo sugriauti tik viešumu ir totalitarine partijos drausme, prisidengiant socializmo tobulinimo interesais. <…> Žvelgdamas atgal galiu džiaugdamasis pasakyti, kad ši gudri bet gana paprasta taktika- totalitarizmo mechanizmai prieš totalitarizmo sistemą- suveikė“

1985 m. vasarą A. Jakovlevas tapo TSKP CK propagandos sk. vedėju, 1986 m. – TSKP CK sekretoriumi, kuruojančiu ideologijos, informacijos ir kultūros kl.

Jo siūlymu buvo keičiami svarbiausių „perestroikos“ leidinių redaktoriai- laikraščiuose „Moskovskije novosti“ («Московские новости»), „Sovetskaja kultura“ («Советская культура»), „Izvestija“ («Известия»); žurnaluose „Ogoniok“ («Огонек»), „Znamia“ («Знамя»), „Novyj mir“ («Новый мир») ir kt.

1988 m. rugpjūčio mėn. 11-13 d. su vizitu lankėsi Lietuvoje. Po šio vizito, jam netiesiogiai parėmus, gerokai paspartėjo pertvarkos procesai Lietuvoje, Sąjūdžio veiklai atsirado realios veiklos galimybės.

Rūpinosi, kad TSRS būtų išlesti Nabokovo, A. Solženycino, A. Rybakovo, A. Pristavkino, Dudincevo kūriniai, į ekranus išeitų virš 30 anksčiau uždraustų filmų.

1989 m. gruodžio mėn. TSRS Liaudies deputatų II suvažiavime A. Jakovlevas perskaitė pranešimą apie 1939 m. TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartį (Molotovo-Ribentropo paktą) ir slaptuosius protokolus. Po pakartotinio balsavimo suvažiavimas priėmė rezoliuciją, pirmą kartą oficialiai pripažįstančią slaptų protokolų egzistavimą (originalai buvo surasti tik 1992 m.) bei juos pasmerkusią.

Nuo 1990 m. kovo mėn. iki 1991 m. sausio mėn.-TSRS Prezidentinės tarybos narys. Kitą dieno po paskyrimo į Tarybą, atsistatydino iš Politinio biuro ir TSKP CK sekretoriaus pareigų. Vėliau buvo TSRS Prezidento patarėju ypatingiems pavedimams. Iš šių pareigų atsistatydino 1991 m. liepos 29 d., nesitikdamas su M. Gorbačiovo pozicija dėl TSRS perspektyvos (A. Jakovlevas buvo konfederacijos šalininkas). 1991 m. rugpjūčio 16 d. išstojo iš TSKP. Po pučo iki metų pabaigos buvo TSRS Prezidento politinės-konsultacinės tarybos narys.

Po TSRS žlugimo

Po TSRS žlugimo nuo 1992 m. sausio mėn. buvo Socialinių-ekonominių bei politologinių tyrimų fondo (Gorbačiovo fondo) viceprezidentas. 1992 m. pabaigoje Rusijos prezidento paskirtas Politinių represijų aukų reabilitavimo komisijos pirmininku ir daug šioje srityje pasiekė. Dirbant šiai komisijai, buvo reabilituota virš keturių milijonų tarybinių represijų aukų. 1993–1995 m. tuo pačiu buvo Rusijos federalinės televizijos ir radijo tarnybos bei valstybinės televizijos ir radijo kompanijos Ostankino vadovas.

Nuo 1995 m. buvo Rusijos socialinės demokratijos pirmininku. Tuo laiku kritiškai analizavo savo veiklą ir pažiūras, tapo „trečiojo kelio“ šalininku. Viešai atsiprašė už už komunistinio režimo padarytus nusikaltimus ir savo asmeninį, "didelio mechanizmo mažo sraigtelio " dalyvavimą tuose procesuose.

Vadovavo tarptautiniam fondui „Demokratija“ (A. Jakovlevo fondas), tarptautiniam gailestingumo ir sveikatos fondui „Leonardo“ (Rusija).

Mirtis. Laidotuvės

Mirė 2005 m. spalio 18 d. Atsisveikinimas vyko RMA rūmuose. Palaidotas Trojekurovo kapinėse Maskvoje. Dėl A. Jakovlevo mirties užuojautas pareiškė Prezidentas V. Adamkus ir tuometis Ministras Pirmininkas A. Brazauskas. Prezidentas Valdas Adamkus Aleksandro Jakovlevo artimiesiems išsiuntė užuojautos laišką.

„Aleksandrą Jakovlevą prisimename kaip didį Lietuvos bičiulį, drąsinusį nebijoti ir skatinusį imtis veiksmų, pakeisiančių kiekvieno mūsų šalies žmogaus gyvenimą. Šie pertvarkos metais Vilniuje ištarti velionio akademiko žodžiai gana greitai tapo tikrove.

Aiški A. Jakovlevo pozicija ir ryžtas grindė kelius pokyčiams Vidurio ir Rytų Europoje, o kartu – ir pokyčiams visame pasaulyje“

Laiške velionio artimiesiems V. Adamkus prisiminė, kad Aleksandras Jakovlevas suvaidino svarbų vaidmenį sovietmečio dešimtmečių prislėgtus žmones mokant žengti atvirumo ir pilietinės visuomenės keliu, skatindamas imtis atsakomybės už savo ir valstybės ateitį.

A. Brazausko užuojautoje sakoma: „Tvirta A. Jakovlevo parama laisvės ir demokratijos siekiantiems žmonėms atvėrė kelią istorinėms permainoms Tarybų Sąjungoje ir Vidurio Europos šalyse. Prisimenu ir didžiai vertinu Aleksandro Nikolajevičiaus vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo istorijoje, vadovaujant TSRS liaudies deputatų komisijai, pasmerkusiai Molotovo-Ribentropo paktą. Šviesus iškilaus politiko ir humanisto, TSRS pertvarkos ir viešumo politikos architekto atminimas visada išliks daugelio Lietuvos žmonių širdyse“.

Bibliografija

25 knygų, išverstų į anglų, japonų, prancūzų, kinų, vokiečių, ispanų kalbas, autorius. Tarp jų:

Идеология американской «империи», М., 1967.

Pax Americana. Имперская идеология; истоки, доктрины М., 1969.

От Трумэна до Рейгана. Доктрины и реальности ядерного века. М., 1984.

Perestrojkos laiku išleista:

«Реализм – земля перестройки», «Муки прочтения бытия», «Предисловие. Обвал. Послесловие», «Горькая чаша. Большевизм и Реформация в России», «По мощам и елей», «Постижение», «Крестосев», политические мемуары «Омут памяти. От Столыпина до Путина», «Сумерки»

Redagavo daugiatomį leidinį «Россия. XX век. Документы»