Jonas III Sobieskis

Jonas III Sobieskis (lenk. Jan Sobieski, 1629 m. rugpjūčio 17 d. – 1696 m. birželio 17 d.) – Lenkijos didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Jonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1674–1696 m.).

Jono Sobieskio tėvas Jokūbas buvo Rusios vaivadijos (Lvovo žemės) vaivada ir Krokuvos kaštelionas. Motina – etmono Stanislavo Žolkievskio (lenk.: Stanisław Żółkiewski) anūkė. Išsilavinimą Jonas Sobieskis gavo Novodvoreko kolegijoje (Nowodwory College in Kraków) ir Krokuvos akademijoje  (dabar Jagiellonian University). Paskui kartu su broliu Mareku dvejus metus praleido Vakarų Europoje. Laisvai kalbėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, italų kalbomis. Į ATR broliai grįžo 1648 m. Bogdano Chmelnickio (ukr.: Богдан Зиновій Михайлович Хмельницький) sukilimo metu  ir iškarto įstojo į kariuomenę. Po metų brolis dingo totorių nelaisvėje. Jonas Sobieskis paskirtas pasiuntiniu Turkijoje, kurioje pradėjo studijuoti Osmanų imperijos santvarką, išmoko totorių kalbą. Grįžęs dalyvavo karuose su kazokais, Maskva, totoriais, Švedija. Nuo 1668 m. Lenkijos didysis etmonas. Per 1672–1676 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Turkijos karą jo vadovaujama kariuomenė 1673 m. laimėjo Chotyno (ukr.: Хотин) mūšį. 

Jono Sobieskio elekcija (lot.: electio – pasirinkimas)

Jo išrinkimui Lenkijoje priešinosi Višnioveckio šalininkai, Lietuvoje – Pacai. Kaip ir ankstyvesnioje elekcijoje, taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą – Prancūzijos Kontė princas Henrikas (pranc.: Henry III Jules de Bourbon, prince de Condé) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis (Charles V, Duke of Lorraine). Pacai su Lietuva palaikė lotaringietį, kuris būtų vedęs Mykolo Kaributo Višnioveckio našlę Eleonorą Mariją Habsburgaitę (Eleonora Maria Josefa, archiduchesse d’Autriche). Didieji Lenkijos ponai su pačiu etmonu Jonu Sobieskiu palaikė prancūzų kandidatą. Kai pasirodė jog nebus galima išrinkti Prancūzijos princo, tada prancūziškoji partija iškėlė kandidatu savo vadą etmoną Joną Sobieskį. Išgarsėjęs, kaip Lenkijos gynėjas nuo turkų, atvykęs į elekcinį seimą tiesiai iš karo lauko, buvo labai palankiai lenkų bajorijos sutiktas. 1674 m. gegužės 19 d. lenkams išrinkus Joną Sobieskį karaliumi, lietuviai pareiškė protestą ir, sustoję kitoje Vyslos pusėje, į elekcijos seimą nėjo. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Jono Sobieskio šalininkų. Jį palaikė jo sesers vyras, Lietuvos lauko etmonas ir vicekancleris M. K. Radvila, Sapiegos ir kiti Pacų priešininkai. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai, ir Jonas Sobieskis buvo visų pripažintas. Karūnavimas įvyko 1676 m. vasario 2 d. Krokuvoje.

Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas

J. Sobieskio ryšiai su Prancūzija

Jono Sobieskio politika buvo dvilypė. Kaip įgudęs karys ir atsidavęs katalikas, jis pirmiausia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniškajai Europai. Čia jam reikėjo dėtis su Austrijos Habsburgais. Iš kitos pusės, per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Kazimierą, jis buvo susirišęs su Prancūzija, kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. Todėl po pirmų karų, Prancūzijai tarpininkaujant, su turkais 1676 m. buvo padaryta taika. Be to, J. Sobieskis 1677 m. pasirašė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liudvikas XIV, nukariauta Prūsija J. Sobieskiui turėjo likti, kaip jo šeimos kunigaikštija ir atitekti jo sūnui. Tačiau šis planas nepasisekė, seimas karaliaus neparėmė. Nepasisekė Prūsijoje ir švedams. J. Sobieskio priešininkas etmonas M. K. Pacas 1678 m. neleido laisvai švedų kariuomenei pereiti per Žemaitiją. Jis lydėjo, žiūrėdamas, kad jie eitų siauru ruožu, neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo, kai jie grįžo karą pralaimėję 1679 m.

Suartėjimas su Austrija

Prūsijoje kariavo tik vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė, nuo kurių Fridrichas (vok.: Vilhelmas Friedrich Wilhelm I. (Brandenburg)) lengvai apsigynė. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje, J. Sobieskis vėl atsigręžė į turkus ir 1683 m. pasirašė sutartį su Austrija prieš turkus, juo labiau, kad imperatorius Leopoldas I (Leopold I, Holy Roman Emperor Habsburg) žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją, pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir, tėvui mirus, paremti jo kandidatūrą į sostą. Bet nepasisekė nė čia. Padarius sąjungą su Austrija, turkai užpuolė šią ir tų pačių metų rudenį pasiekė net Vieną. Jungtinės Lenkijos ir Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos sutriuškino turkus (Kalenbergo mūšis). Turkų puolimas Europoje buvo galutinai sustabdytas ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Bet galų gale J. Sobieskis nusivylė ir čia. Mat, austrų imperatorius rūpinosi tik savo reikalais, Moldaviją jis nukariavo pats, Jokūbui žadėtą dukterį Mariją Antonią (Maria Antonia) išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano II (Maximilian II Emanuel, Elector of Bavaria). Vėliau jis už Jokūbo išleido savo žmonos seserį, Niunburgo (vok.: Palatinate-Neuburg) princesę Jadvygą (Hedwig Elisabeth Amelia of Neuburg), bet ir po to imperatorius tinkamai neparėmė savo svainio. Tėvui mirus, jis sosto negavo.

Jono Sobieskio valdymo pabaiga

Ruošdamasis karui prieš turkus, 1684 m. sukurė koaliciją, kurią sudarė: Abiejų Tautų Respublika, Austrija, popiežius, Rusija ir Venecija. J. Sobieskis 1686 m. pasirašė amžinąją taiką su Maskva. Po šios taikos Respublikos ir Rusijos sienos nesikeitė iki Respublikos I padalijimo 1772 m. Buvo patvirtinta Andrusavos sutartis  su didelėmis nuolaidomis Maskvai (atiduotas Kijevas), tačiau caras prie karo su turkais neprisidėjo. Karas su Turkija užtruko ir baigėsi jau po Jono Sobieskio mirties Karlovicų sutartimi. Daug dirbęs, daug kariavęs, Jonas Sobieskis mirė 1696 m., nieko nepasiekęs. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti, niekada nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti, o savivaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Todėl jis pasistengė nustumti visus tuos, kurie buvo jam priešingai nusistatę, ir padėjo iškilti buvusiems savo draugams, bet iškilę, ir tie pasirodė esą jo priešai. Jis rūpinosi kaip įmanydamas perduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui, tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai, kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui.

Lietuva Jono Sobieskio laikais

J. Sobieskio valdymas buvo atkaklių politinių kovų metas. Ta kova vyko seimeliuose, renkant atstovus į seimus, Respublikos seimuose ir bajorų rankomis juos žlugdant. Iš 11 seimų, sušauktų J. Sobieskiui valdant, iširo 6. J. Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje vadovavo dideli jo priešai – Pacai, lojalūs išliko įtaką praradę Radvilos. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Seime lenkai su karaliumi priversdavo ir Lietuvos kariuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus, tačiau etmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo, tai visada veikdavo savarankiškai, neklausydamas karaliaus, ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Ne kartą etmonas M. K. Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus, paprastai remdamasis tuo, kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė gali išeiti už savo valstybės sienų, tik seimui įsakius. Todėl J. Sobieskis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas didikų šeimas. Tuo būdu, jam padedant, čia pagaliau iškilo Sapiegos.

Jono Sobieskio šeima

1665 m. liepos 5 d. vedė Jono Zamoiskio (1627 m. – 1665 m.) (lenk.: Jan Sobiepan Zamoyski) našlę, Mariją Kazimierą Luizą (1641 m. birželio 28 d. – 1716 m. sausio 1 d.), iš Nevero, Burgundija, Prancūzija. Jų vaikai:

• sūnūs:
  • Jokūbas Liudvikas (Jakub Ludwik Sobieski) (1667–1737 m.), vędė Niunburgo (vok.: Palatinate-Neuburg) princesę Jadvygą (Hedwig Elisabeth Amelia of Neuburg) ir po tėvo mirties pretendavo į sostą.
  • Aleksandras Benediktas (Aleksander Benedykt Sobieski) (1677–1714 m.).
  • Konstantas Vladislovas (Konstanty Władysław Sobieski) (1680–1726 m.), vędė Marją Vesel (Marią Józefą Wessel).
  • Jonas (1683–1685 m.).
• Dukros:
  • NN dvynės (1669–1669 m.).
  • Teresė Teofilija (Teresa Teofila) (1670–1670 m.).
  • Barbelunė (Barbelune) (1672–1677 m.).
  • La Manonė (La Mannone) (1674–1675 m.).
  • Teresė Kunegunda (Teresa Kunegunda Sobieska) (1676–1730 m.), ištekėjo už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano II (Maksymilian II Emanuel).
  • NN (1686–1687 m.), NN (1689–1689 m.), NN (1691–1692 m.), NN (1694–1694 m.).

Į gyvenimo pabaigą J. Sobieskis sulaukė nesantaikos net savo šeimoje. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos Jadvygos. Jokūbas, karštai gindamas savo žmoną, dėl jos susipykęs su motina, ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatoriumi Leopoldu I. Tačiau, jam mirus, visa tai pasirodė be vertės, imperatorius Leopoldas I Jokūbo neparėmė į sostą, nes dėl jų ėmė varžytis sūnūs ir gobši motina. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos Kontė princą Henriką. Tačiau karaliumi buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas.

Mūšiai, kuriems vadovavo J. Sobieskis

• 1667 m. Podgaico mūšis (Ternopolio sritis),
• 1671 m. Bratslavo mūšis (Vinicos sritis),
• 1671 m. Mogiliovo – Podolsko mūšis (Vinicos sritis),
• 1671 m. Kalinovko mūšis (Vinicos sritis),
• 1672 m. Krasnobrodo mūšis (Liublino vaivadija),
• 1672 m. Nemirovo mūšis (Vinicos sritis),
• 1672 m. Komarno mūšis (Lvovo sritis),
• 1672 m. Kaluzo mūšis (Lvovo sritis),
• 1673 m. Chotyno mūšis (Černovcų sritis),
• 1674 m. Baro mūšis. (Vinicos sritis),
• 1675 m. Lvovo mūšis (Lvovo sritis),
• 1675 m. Terebovlės mūšis (Ternopolio sritis),
• 1675 m. Voinilovo mūšis (Ivano Frankovsko sritis),
• 1676 m. Žuravno mūšis (Lvovo sritis),
• 1683 m. Kalenbergo mūšis (prie Vienos),
• 1683 m. Šturovo (veng. Párkány) mūšis (Slovakija, Nitros kraštas),
• 1684 m. Jazloveco mūšis (Ternopolio sritis),
• 1684 m. Žvaneco mūšis (Chmelnickio sritis),
• 1686 m. Jaso mūšis (Rumunija),
• 1691 m. Sučavo mūšis (Rumunija).