Mykolas Oginskis

Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Michał Kleofas Ogiński 1765 m. rugsėjo 25 d. Guzove, Lenkija – 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje, Italija) – kunigaikštis, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, 1802 m. Vilniaus universiteto garbės narys, kompozitorius, populiarių Europoje polonezų, mazurkų autorius.

Giminė ir dvarai

Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės. Tėvas Andrius Ignotas Oginskis (1739–1787 m.), motina Paula Paulina Šembek (1750–1797 m.)

M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764–1852 m.), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798–1844 m.) ir Pranciškų Ksaverą (1801–1837 m.).

1802 m. santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaičių didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, italų kilmės dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė dukterų Amelijos (1803–1858 m.), Emos (1810–1871 m.), Idos (1813- ?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863 m.).

Paveldėjo savo dėdės Pranciškaus Ksavero dvarą Zalesėje, o taip pat senelio Tado Pranciškaus dvarą Rietave. Nuosava Mykolo Kleopo Oginskio valda Rietavas tapo 1802 m., o 1814 m. už 277600 rublių iš valstybės jis nusipirko ir Rietavo seniūniją. Rietavas tapo visos Oginskių šeimos dvaru, o netrukus ir svarbiausia jų rezidencija.

1800 m. paveldėti Mykolo Kazimiero Oginskio Sluškų rūmai Vilniuje, kuriuose 1794 m. sukilimo metu veikė sukilėlių štabas, rūmų teritorijoje buvo įrengta sviedinių liejykla. Bet 1803 m. Sluškų rūmai atiteko Vilniaus miesto magistrato tarėjui Domininkui Zaikovskiui.

Biografija

Jau vaikystėje pasižymėjo lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Jo pirmasis mokytojas buvo prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay), muzikos pagrindų ir groti pianinu mokė dvaro muzikas Juzefas Kozlovskis (1757–1831 m.), groti smuiku mokė Džiovanis Batista Viotis (Giovanni Battista Viotti, 1755–1824 m.), Jarnovičius bei kiti garsūs pedagogai ir muzikai. Muzikinės kompozicijos specialiai nesimokė, bet kūrė ir publikavo savo kūrybą visą gyvenimą.

Didelę įtaką, pasirenkant gyvenimo kelią turėjo dėdė Mykolas Kazimieras Oginskis, 1764–1768 m. Vilniaus vaivada, 1768–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Didysis etmonas.

Politikas ir diplomatas

Anksti, 1786 m. pradėjo diplomatinę ir politinę karjerą. Aktyviai dalyvavo Ketverių metų seimo (1788–1792 m.) veikloje. 1789–1791 m. Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Nyderlanduose, Londone, po to vėl Hagoje. Jo aktyvumas buvo įvertintas – 1788 m. įteiktas Šv. Stanislovo ordinas, o po poros metų ir Baltojo Erelio ordinas.

Prasidėjus susiskaldymui buvo prisidėjęs prie Targovicos konfederacijos, nes buvo grasinama nusavinti jo nuosavybę. 1793–1794 m. po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – LDK iždininkas.

1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po sukilimo ir Trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę, prisidengęs svetima pavarde pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

Lietuvos atkūrimo planai

Gyvendamas užsienyje, Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleono nuomone, nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, kaip ir bet kurios kitos tautos, atsidūrusios tokioje situacijoje, jos pačios savo teises turi atsikovoti ginklu.

1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui prasižengimus, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. Dažniausiai gyvendavo savo rezidencijoje – Zaliesėje, prie Smurgainių. 1810 m. tapo caro slaptuoju patarėju. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, buvo sumanęs atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip autonominę Rusijos imperijos dalį. Caro pritarimas lyg ir buvo gautas, Oginskis paskirtas senatoriumi nuo Lietuvos, tačiau, paaštrėjus tarptautinei padėčiai viso plano įgyvendinti nepavyko.

Gyvenimas sau

1815 m. po Tautų kongreso, kai žlugo visos viltys atkurti Lietuvos valstybę, išvyko į Italiją ir atsidėjo kūrybai. Rašė prisiminimus, kūrė muziką, bendravo su daugeliu garsių to meto žmonių. 1822 m. savo dvarus užrašė žmonai bei vaikams. Nuo 1823 m. gyveno Florencijoje.

Mirė Florencijoje, buvo palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Tačiau miesto visuomenė įvertino jo kūrybą bei darbus ir šiandien kunigaikščio palaikai ilsisi Italijos Panteone, Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce), greta Mikelandželo, Galilėjo Galilėjaus ir vėliau čia atgulusio Džoakino Rosinio. Jam pastatytas balto marmuro paminklas. Ant namo, kuriame gyveno garsusis lietuvis, 2006 m. baltarusiai pakabino atminimo lentą.

Kūryba

1799 m. sukūrė operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, polonezų (1794 m. – „Atsisveikinimas su tėvyne“), valsų, mazurkų, maršų, dainų. Jam priskiriama ir Lenkijos himno muzika.

1826–1827 m. išleido 4 tomus atsiminimų (kurie 2007 – 2010 m. buvo išleisti lietuvių kalba), 1828 m. parašė knygą „Laiškai apie muziką“.

 

Mykolas Kleopas Oginskis. Fransua Granje (1793-1867). Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

 

Oginskio kapas Santa Croce bazilikoje, Florencijoje