Nepriklausomybės diena Latvijoje

1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui. 1920 m. gegužės 1 d. susirinko Latvijos steigiamasis seimas (150 deputatų), kuris dirbo iki 1922 m. lapkričio.

Besikuriančioje Latvijos valstybėje svarbų vaidmenį atliko kariniai Baltosios bei Vokiečių armijų likučiai – taip vadinamibermontininkai, kurie 1919 m. siautėjo ir šiaurinėje Lietuvos teritorijoje, o taip pat ir Raudonoji armija, taip pat įvykdžiusi daug karinių nusikaltimų Latvijoje.

1922 m. vasario 15 d. priimta Latvijos Respublikos konstitucija. Po diskusijų dėl valstybės santvarkos buvo atmestos idėjos dėl dviejų rūmų parlamento ir Latgalos autonomijos. 1922 m. išrinktas I Seimas, 1925 m. II Seimas, 1928 m. III Seimas, o 1931 m. IV Seimas. Latvijos seimai pasižymėjo didele politine fragmentacija. Rinkimuose į I Seimą varžėsi 88 kandidatų sąrašai, į II Seimą 141 sąrašas. II Seime mandatus gavo 29 politinės partijos, iš jų 11 partijų turėjo tik po vieną deputatą.

Nuo 1918 iki 1934 m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. 1934 m. prasidėjo K. Ulmanio režimo, kuriam būdingas didesnis piliečių laisvių varžymas, nei kaimyninėse Lietuvos ir Estijos diktatūrose, laikotarpis. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. liepos 17 d., kaip 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto sovietų ir nacių susitarimo (Molotovo-Ribentropo paktas) bei jo slaptųjų priedų rezultatas.