Suvalkų sutartis

Priežastys

1920 m. liepos 12 d. sutartimi tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos buvo numatyta, kad sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymas, tai jų abiejų reikalas (II d.) Liepos 10 d., reikalaujant Antantės atstovams, Lenkijos ministras pirmininkas Grabskis pasirašė protokolą įsipareigodamas Antantei nedelsiant perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. gruodžio 8 d. nustatytą demarkacinę liniją (Kerzono liniją). Tačiau perduoti Lietuvai Vilniaus Lenkija nesuskubo iš dalies dėl spartaus Raudonosios armijos puolimo, kurio metu Vilnius atiteko į Tarybų Rusijos rankas. Tarybų Rusija, remiantis jau pasirašyta sutartimi, perdavė Vilnių Lietuvai liepos 15 d. Tačiau Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik rugpjūčio 26 d., kada Lenkija savo ruožtu perėjo į kontrpuolimą prieš Raudonąją armiją. Tą pačią rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko lenkų derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą spaudimu nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi jos Suvalkų sutartimi. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo.

Derybos

Derybose dalyvavo iš Lietuvos pusės: delegacijos vadovas – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis, fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Valdemaras Čarneckis, Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovai pulkininkas Mieczysław Mackiewicz ir rotmistras Adam Romer, užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliusz Lukasiewicz ir Waclaw Przesmycki.

Sutarties sąlygos ir demarkacinė linija

Šia sutartimi nustatyta demarkacijos linija, kuria didelė dalis Vilniaus krašto pripažinta Lietuvai, taip pat susitarta dėl karo veiksmų nutraukimo, numatyta apsikeitimo karo belaisviais tvarka. Paties Vilniaus miesto priklausomybės klausimas sutartyje nebuvo sprendžiamas. Sutartimi Vilniaus krašto dalis į pietus nuo Varėnos – Eišiškių linijos (taip pat ir Varėnos geležinkelio stotis) atiteko Lenkijai. Lenkija įsipareigojo per Varėną praleisti iš Alytaus į Vilnių vykstančius Lietuvos traukinius.

Demarkacijos linija nustatyta tik iki Bastūnų, nuo Bastūnų geležinkelio stoties tolimesnis demarkacijos linijos pravedimas turėjo būti sprendžiamas išstūmus Raudonąją armiją. Varėnos geležinkelio stočiai atitekus Lenkijai, Lietuva nebegalėjo atsiųsti greito pastiprinimo į Vilnių iš Suvalkų fronto.

Želigovskio „sukilimas“

Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu spalio 9 d., karinį išsilavinimą gavęs carinės Rusijos armijoje Liucjanas Želigovskis su lenkų karių rinktine, imitavęs Vilniaus krašto gyventojų maištą, apėjęs demarkacinę liniją, nesunkiai užėmė Vilnių, kur tebuvo 3 Lietuvos kariuomenės batalionai. Jauna Lietuvos valstybė tarp abiejų sutarčių pasirašymo de facto nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė Želigovskio „maištininkų“ veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus kautynes prie Giedraičių ir Širvintų. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau jos Vilniaus problemos neišsprendė.