Grigorijus Lučanskis

Grigorijus Lučanskis buvo tarptautinis žydų kilmės verslininkas, ilgą laiką veikęs Latvijoje, o vėliau Austrijoje ir Rusijoje. Jis žinomas kaip Austrijos įmonių grupės Nordex įkūrėjas, taip pat kelių tarptautinių ir Rusijos verslo organizacijų vadovas.

Išsilavinimas ir ankstyvoji karjera

Lučanskis baigė Maskvos plieno ir lydinių institutą (1963–1968), įgydamas inžinieriaus-metalurgo specialybę, o vėliau Maskvos vadybos institutą (dabar Valstybinis vadybos universitetas), kur įgijo ekonomisto kvalifikaciją statybos organizavimo srityje (1968–1973). Vėliau jis tapo ekonomikos mokslų daktaru ir Tarptautinės informatizacijos akademijos akademiku.

1960-ųjų pabaigoje ir 1970-aisiais jis veikė Latvijos TSR komjaunime ir studentų statybos būriuose. Dėl išskirtinių organizatoriaus ir lyderio talentų jau 1969 metais jis vadovavo Latvijos TSR studentų statybos būrių štabui ir buvo Latvijos TSR komjaunimo Centro komiteto revizijos komisijos pirmininkas.

1974 metais, būdamas 29 metų amžiaus, jis buvo paskirtas Latvijos valstybinio universiteto (dabar Latvijos universitetas) prorektoriumi administraciniams ir finansiniams reikalams – vienu iš jauniausių tokio lygio pareigūnų TSRS.

Areštas ir darbas Ādažuose

1982 metų spalį prieš jį buvo pradėta baudžiamoji byla, kurią vedė Rygos miesto Vidaus reikalų valdybos OBChSS viršininkas Imants Spuļģis, o tyrimą atliko Guntis Rutkis. Tyrimo skyriaus viršininkas buvo Andris Staris. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Lučanskis, naudodamasis universitetui dėl beprasmiško planavimo įsigytomis medžiagomis, organizavo ir vykdė didelius barterinius sandorius, keisdamas nereikalingus, sandėliui skirtus daiktus į mokymo įstaigai reikalingus dalykus. Tarybiniais laikais apie tokio lygio vadovų baudžiamąsias bylas garsiai kalbėti nebuvo priimta, tačiau byla vis tiek įgavo gana platų rezonansą.

Lučanskį sulaikė, ir 1983 metais jis buvo nuteistas už socialistinio turto pasisavinimą (2564 rublių sumai) ir tarnybinės padėties piktnaudžiavimą, gavęs 7 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią atliko pataisos darbų stovyklose. Ten, vėl dėl išskirtinių gebėjimų organizuoti reikalus ir darbą, jis buvo pastebėtas ir įvertintas.

Byla buvo politiškai motyvuota, siekiant sustabdyti Lučanskio politinę karjerą (egzistavo galimybė, kad jis galėtų būti perkeltas dirbti į Latvijos komunistų partijos CK. Beje, į šią vietą buvo perkeltas Kirovo rajono partijos komiteto sekretorius Anatolijus Gorbunovas). Kažkas nusprendė apriboti Lučanskio karjeros kilimą, todėl tyrimas vyko griežtai prižiūrint ir kontroliuojant Latvijos TSR KGB. Kaip buvo aiškinama, buvo ir antisemitinių motyvų.

1985 metais jis buvo paleistas prieš terminą, atlikęs 2 metų bausmę.

Po paleidimo jis grįžo į Latviją, tačiau tinkamo darbo rasti nepavyko. Vienintelis, kuris iš karto ištiesė pagalbos ranką, buvo Albertas Kaulsas, kuris nedelsdamas pakvietė jį dirbti į agrofirmą Ādaži (vieną didžiausių TSRS), iš karto pasiūlydamas pavaduotojo pareigas. Kaulsas jau buvo Gorbačiovo patarėjas žemės ūkio klausimais ir buvo įtrauktas į Politbiuro nomenklatūros sudėtį.

Po Michailo Gorbačiovo vizito Ādažiuose (1988–1989) ir leidimo užsienio ekonominei veiklai Lučanskis įsitraukė į pirmosios TSRS nevalstybinės užsienio prekybos įmonės Ādaži Impex kūrimą. Ji greitai pasiekė reikšmingą apyvartą (apie 50 milijonų dolerių!).

1990 metais Austrijoje buvo įkurta Nordex (dalyvaujant Ādaži Impex), tapusi viena pirmųjų Vakarų įmonių su privačiu kapitalu iš TSRS. Lučanskis tapo jos vadovu, o vėliau – vieninteliu savininku. Nordex sparčiai vystėsi, dideliu mastu užsiimdama mineralinių trąšų, naftos produktų ir kitų žaliavų eksportu iš NVS šalių ir tapo viena didžiausių šioje srityje. Jo veiklos mastai verti atskiro tyrimo. Verslo ryšius su Latvija palaikė AS „SWH Rīga“ (apie tai bus parengtas atskiras pasakojimas).

Vėlesnė veikla

1990-ųjų pabaigoje ir 2000-aisiais Lučanskis orientavosi į Rusijos rinką. Jis įkūrė ir vadovavo Rusijos investicinių projektų ir programų centrui (CIPP), kuris dirbo su labai dideliais investiciniais projektais Eurazijoje. Jis dalyvavo projektuose, susijusiuose su „Sibur“, Magnitogorsko metalurgijos kombinatu, įvairiomis chemijos ir energetikos įmonėmis, taip pat nekilnojamojo turto projektais (įskaitant didelius technoparkus).

Jis ėjo vyresniojo viceprezidento pareigas Tarptautiniame pramonininkų ir verslininkų kongrese (ICIE) ir buvo Rusijos žydų kongreso Prezidiumo biuro narys. Taip pat užsiėmė labdara, remdamas švietimo ir socialinius projektus.

Privatus gyvenimas ir ryšiai su Latvija

Lučanskis buvo vedęs, turėjo tris dukteris ir sūnų.

Gyveno Rusijoje ir Austrijoje.

Motina Berta Grigorjevna Vladimirskaja (ekonomistė) palaidota Rygoje. Lučanskis visada pabrėžė savo ryšius su Latvija, puikiai kalbėjo latviškai ir pastaraisiais metais gyveno Jūrmaloje, laukdamas galimybės atnaujinti veiklą, susijusią su verslo interesais Ventspilio uosto vystymo ir didelio masto tranzito projektų srityje. Žinoma, kad jis rimtai domėjosi galimybe gauti Latvijos pilietybę.

Lučanskis, kaip svetingas šeimininkas, visada priimdavo svečius. Tarptautinio dainų festivalio „Naujoji banga“ metu Jūrmaloje jis reguliariai priimdavo savo namuose Rusijos estrados žvaigždes ir aukštųjų sluoksnių atstovus. Pastaraisiais metais jo artimiausias draugas buvo Latvijoje žinomas verslininkas ir mecenatas Jūlijs Krūmiņš.

Per pastaruosius bent dešimt metų jis reguliariai susitikinėjo Jūrmaloje su Latvijos politikais ir verslininkais, dalindamasis savo žiniomis ir siūlydamas įgyvendinti ambicingus projektus Latvijos ekonomikos vystymui.

Lučanskis dažnai atsidurdavo žiniasklaidos ir teisėsaugos institucijų dėmesio centre. Vakarų spaudoje (įskaitant The Times) jis buvo siejamas su galimu pinigų plovimu, „rusų ir čečėnų mafija“ bei kitomis nelegaliomis veiklomis, tačiau šie kaltinimai nebuvo patvirtinti. Dėl šių puolimų juo susidomėjo ir Interpolas.

Jis padavė į teismą The Times dėl šmeižto; po daugiau nei 6 metų kovos, nepaisant žiniasklaidos galybės, byla vis tiek baigėsi jam palankiu rezultatu dalyje klausimų. Žinoma, vieša diskreditacija lėmė įvažiavimo apribojimus į Jungtinę Karalystę, taip pat kitas problemas su bankais ir pradėtais ar planuotais projektais. Tai tikrai trukdė jo tarptautinei verslo veiklai.

Pats Lučanskis nevengė spaudos ir visada atsakydavo į žurnalistų klausimus, neigė neteisėtą veiklą ir nurodė, kad įtarimai kilo dėl nesupratimo apie posovietines verslo struktūras, taip pat galimai dėl politinių motyvų. Austrijos ir Vokietijos tyrimai taip pat nepatvirtino daugelio kaltinimų.

Savo laiku pagrįstai buvo kalbama, kad posovietinio laikotarpio Kazachstano ekonominis pakilimas įvyko ir su Grigorijaus Lučanskio, kuris palaikė gerus draugiškus santykius su Nursultanu Nazarbajevu (prezidentu nuo 1990 m. balandžio 24 d.), dalyvavimu.

Jau 1990-ųjų pradžioje Kazachstano vyriausybės atstovai nuolat būdavo pagrindiniame Nordex biure Vienoje, Prinz-Eugen-Straße 32.

Lučanskis minimas kaip vienas iš tarpininkų didžiausiuose Kazachstano metalurgijos ir žaliavų sandoriuose.

Nordex veikė Kazachstano kryptimi, įskaitant ryšius su ferochromo ir kitais metalurgijos projektais.

1990-aisiais Lučanskis aktyviai dirbo su NVS šalių žaliavų eksportu (mineralinės trąšos, naftos produktai, metalai) per Nordex. Kazachstanas su savo žaliavų turtais buvo logiškas partneris šiuo laikotarpiu.

Ryšiai formavosi per tarpininkus, pavyzdžiui, per Lučanskio gerą pažįstamą Vladimirą Ščerbakovą (Nazarbajevo ekonomikos patarėją 1991–1993 m.). Ščerbakovas prieš tai buvo TSRS premjero Valentino Pavlovo pirmasis pavaduotojas ir kartu ekonomikos ir prognozavimo ministras.

Kaip „šešėlinis patarėjas“ Lučanskis lydėjo Ščerbakovą į G7 derybas Londone 1991 metų liepą.

Buvo ryšys su Karagandos metalurgijos kombinato projektais ir kitais dideliais sandoriais.

(bus papildyta)