Jānis Streičs

Jānis Streičs (gimė 1936 m. rugsėjo 26 d. Preilių valsčiuje, mirė 2026 m. kovo 5 d.) buvo latvių kino režisierius, aktorius, rašytojas, tapytojas, publicistas ir visuomenės veikėjas. Trys Streičo režisuoti filmai pelnė Latvijos kino festivalio „Lielais Kristaps“ apdovanojimą geriausio pilnametražio vaidybinio filmo kategorijoje – filmai „Teatras“ (1978), „Limuzinas Joninių nakties spalvos“ (1981) ir „Žmogaus vaikas“ (1991).

Gyvenimo kelias

Gimė 1936 m. rugsėjo 26 d. Preilių valsčiuje tiesiog ant kelio tarp Jasmuižos ir Preilių valstiečio Jānio Streičo ir jo žmonos Olgos, mergautine pavarde Žiharė, šeimoje. Netrukus šeima, ieškodama geresnio uždarbio, persikėlė į Rygą, vėliau – į Sabilės apylinkes, kur 1938 m. gimė Streičo sesuo Ruta, o 1939 m. – brolis Ēriks.

Po 1940 m. Streičų šeima grįžo gyventi į Preilių kraštą, Gailīšių valsčių. 1942 m. gimė Streičo sesuo Anastasija.

Vokiečių okupacijos metais Streičo tėvas buvo mobilizuotas į latvių legioną, o po karo gyveno Anglijoje.

Kai Streičui sukako 11 metų, nuo apendicito mirė jo motina Olga. Nuo to laiko vaikus augino motinos sesuo ir motinos motina. Streičs mokėsi ten pat, vietinėje Gailīšių valsčiaus mokykloje, vėliau – Rėzeknės pedagoginėje mokykloje.

Paskui Streičas buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą Voronežo srityje. Tarnybos metu jis organizavo karių saviveiklą.

Po tarnybos Jānis Streičs grįžo į Latviją ir išvyko į Rygą, kad galėtų užsiimti kinu ir teatru.

1959 m. Streičs pradėjo studijas Konservatorijos Teatro fakulteto režisūros kurse, kūrė spektaklių režisūrą, vaidino kitų režisierių pastatymuose. Baigęs studijas 1963 m., Streičs pradėjo dirbti Rygos kino studijoje – iš pradžių kaip režisieriaus asistentas savo pedagogo kino režisieriaus Aleksandro Leimanio filme „Kregždžių armija“ (1964), o vėliau kaip antrasis režisierius Leimanio filme „„Tobago“ keičia kursą“ (1965). Kaip režisierius Streičs debiutavo 1967 m. filmu „Kapitono Enriko laikrodis“ (kartu su Ēriku Lāciu). Pirmoji savarankiška Jānio Streičo kino režisūra – filmas „Šauk į mano vietą“ (1970).

Per savo karjerą Streičs dalyvavo kuriant daugiau nei 30 filmų, atlikdamas darbą įvairiose srityse – kaip asistentas, antrasis režisierius, meninis vadovas, pedagogas, režisierius, scenaristas, aktorius, diktorius.

Iš viso Jānis Streičs sukūrė 22 vaidybinius filmus; žinomiausi iš jų – „Teatras“ (1978), „Limuzinas Joninių nakties spalvos“ (1981) ir „Žmogaus vaikas“ (1991), pelnę Latvijos kino festivalio „Lielais Kristaps“ apdovanojimą geriausio pilnametražio vaidybinio filmo kategorijoje.

Už filmą „Rūdolfo palikimas“ (2010) Streičs buvo nominuotas geriausio vaidybinio filmo režisieriaus kategorijoje.

2016 m. Streičs gavo „Lielais Kristaps“ apdovanojimą už viso gyvenimo indėlį į kino meną.

Streičs buvo daugelio tarptautinių kino festivalių laureatas – apdovanojimus gavo kino festivaliuose Maskvoje, Bostone, Čikagoje.

Streičo režisuotas filmas „Žmogaus vaikas“ pelnė pagrindinį prizą Sanremo autorinių filmų festivalyje (1992), antrąją garbės premiją Tarptautiniame vaikų filmų festivalyje Čikagoje ir pagrindinį prizą Maskvos kino festivalyje „Antroji premjera“ (1993).

1998 m. Jānis Streičs apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu, jis buvo Latvijos mokslų akademijos garbės narys, buvo Latvijos kinematografininkų sąjungos pirmininkas ir Rygos latvių draugijos pirmininkas.

XXI amžiuje pasuko į peizažų tapybą, o paskutinius gyvenimo metus iki mirties režisierius praleido sodyboje Lietuvoje kartu su žmona Vida.

Žmona – Vida,
dukra – Viktorija,
sūnūs – Māris ir Kristapas (mirė 2010 m. spalio 2 d.).

Mirė 2026 m. kovo 5 d.

Sulaukęs 89 metų amžiaus amžinybėn iškeliavo latvių kino režisierius ir scenaristas Jānis Streičs, patvirtino Nacionaliniame kino centre.

Tinklalapyje „enciklopedija.lv“ rašoma, kad Streičs gimė 1936 m. rugsėjo 26 d. Latgaloje, vaikystę praleido Kurše, netoli Sabilės, tačiau 1941 m. sausį šeima grįžo į Preilių valsčių.

Baigęs Rėzeknės pedagoginę mokyklą ir trejus metus tarnavęs Voronežo srityje, jis įstojo į Latvijos konservatorijos Teatro fakulteto Režisūros skyrių, kurį baigė 1963 m. Nuo tų pačių metų Rygos kino studija tapo nuolatine jo darbo vieta, kurioje dirbo iki 1991 m.

Streičo gyvenimo darbas – daugiau nei 20 vaidybinių filmų, beveik pusės jų jis buvo scenarijaus autorius. 1981 m. vaidybinis filmas „Limuzinas Joninių nakties spalvos“ įtrauktas į Latvijos kultūros kanoną. Už filmą „Žmogaus vaikas“ Streičs gavo pagrindinį prizą Sanremo tarptautiniame autorinių filmų festivalyje ir Vatikano premiją „Beato Angelico Europai“. Jis buvo pirmasis iš Latvijos, kuriam suteikta tokia garbė. Tris kartus jis gavo „Lielais Kristaps“ apdovanojimą už geriausią metų filmą, taip pat gavo šį apdovanojimą už viso gyvenimo indėlį.

Streičs buvo ir visuomenės veikėjas. 1986 m. kalba SSRS kinematografininkų sąjungos suvažiavime Maskvoje jis paskatino pirmąsias demokratines rinkimus kūrybinėse sąjungose. Jis taip pat buvo Latvijos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Rygos latvių draugijos pirmininkas, Latvijos mokslų akademijos garbės narys. 1998 m. apdovanotas III laipsnio Trijų žvaigždžių ordinu.

Paskutiniais metais Streičs gyveno Lietuvoje, Veisiejų mieste, kur toliau tapė ir skatino latvių ir lietuvių menininkų bendradarbiavimą. Jis buvo Preilių, Rėzeknės ir Veisiejų garbės pilietis.