Švedas mirtinai partrenkė dvi Lietuvos policininkių ir netrukdomai pabėgo iš šalies

1997 m. liepos 3 d. Švedijos pilietis Bo Anders Fredrik Johansson (žiniasklaidoje taip pat minimas kaip švedų verslininkas Per Andersson) Latvijoje, gyvenamojoje vietovėje Baltezers, tyčia pažeisdamas kelių eismo taisykles, ne tik viršijo leistiną greitį, bet ir sąmoningai bei mirtinai partrenkė dvi kelių policininkių, Vitą Dārzniece ir Ivetą Bagane, kurios tuo metu vykdė tarnybines pareigas, užfiksavo pažeidimą ir teisėtai reikalavo pažeidėjo sustabdyti automobilį. Nors Johanssonui iškart po avarijos buvo pritaikyta (visiškai neproporcinga įvykiui) kardomoji priemonė – įsipareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos – jau kitą dieną po incidento jis netrukdomai pabėgo iš Latvijos. Latvijos teisėsaugos institucijos maloniai tam nesutrukdė.

Vėliau buvo pranešta, kad Švedijos prokuratūra, tirianti šį atvejį po Johanssono pabėgimo iš Latvijos, laikė incidentą nereikšmingu, ir baudžiamoji byla prieš jį Švedijoje nebuvo net pradėta. Latvijos teisėsaugos institucijos kategoriškai, tačiau gana silpnai prieštaravo šiai švedų pozicijai, ir tuo viskas beviltiškai baigėsi.

Latvijos prokuratūros atstovai nurodė, kad Johanssono kaltė per pirminį tyrimą buvo visiškai įrodyta, ir jis kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį laisvės atėmimą nuo trejų iki penkiolikos metų.

Remiantis liudininkų parodymais, Johanssono vairuojamas automobilis gerokai viršijo leistiną greitį, ir jis visiškai nebandė išvengti susidūrimo su policininkėmis. Tai patvirtina tai, kad kelyje nebuvo stabdymo žymių. Faktiškai tai galima laikyti tyčiniais veiksmais, siekiant mirtinai partrenkti jam kelią pastojusias policininkes.

Latvijos Respublikos Generalinė prokuratūra, po Švedijos prokuratūros atsisakymo pradėti baudžiamąją bylą prieš Johanssoną, atnaujino baudžiamosios bylos tyrimą Latvijoje. Tai suteikė pagrindą Rygos rajono teismui išduoti Johanssono suėmimo orderį, kuris savo ruožtu leido paskelbti jį tarptautine paieška.

Tarptautinė Johanssono paieška buvo paskelbta tik 2001 m. gegužės 15 d. (beveik po ketverių metų), tačiau baudžiamosios bylos tyrimas tuo pačiu metu buvo sustabdytas ir planuota jį atnaujinti tik po Johanssono suradimo ir sulaikymo. Užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tiriant panašius incidentus būtina išnaudoti visas galimybes, kurias suteikia abiejų šalių teisinė bazė ir praktinio bendradarbiavimo pavyzdžiai. Šiuo formaliu pareiškimu Užsienio reikalų ministerijos veikla ir susidomėjimas baigėsi.

Kaip rodo vėlesni įvykiai, nieko daugiau, išskyrus tuščius žodžius, neįvyko, o Latvijos galimybės už savo sienų ginti savo piliečių teisėtus interesus pasirodė itin ribotos, jei ne visiškai nulinės.

Dėl nežinomų priežasčių švedo nebaudžiamumo ir Švedijos ciniškos pozicijos klausimas vėl tapo aktualus 2003 m., kai šalies politinį klimatą pradėjo formuoti Einārs Repše vadovaujama partija „Naujas laikas“.

Tragiškos autoavarijos bylos atnaujinimo ryžtą išreiškė vidaus reikalų ministras Māris Gulbis („Naujas laikas“), generalinis prokuroras Jānis Maizītis, užsienio reikalų ministrė Sandra Kalniete („Naujas laikas“) ir Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Māris Riekstiņš.

Maizītis pareiškė, kad nukentėjusiųjų artimųjų interesus Švedijoje ir Latvijoje gins Generalinė prokuratūra, o Gulbis patikino, kad prireikus Vidaus reikalų ministerija suteiks finansinę paramą teismo išlaidų kompensavimui. Buvo ištarti patetiški žodžiai: „Kalbama apie Latvijos piliečių gyvybes, ir tai nėra nereikšminga, Latvijai svarbios jos piliečių gyvybės.“

Vidaus reikalų ministras Māris Gulbis išreiškė nuostabą, kaip teisėsaugos institucijos po tyčinio nusikaltimo pritaikė Johanssonui, kuris ne tik atliko tyčinius veiksmus, mirtinai partrenkdamas policininkes, bet ir paliko įvykio vietą, nebandydamas padėti nukentėjusioms, tokią švelnią kardomąją priemonę – įsipareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, kas leido jam netrukdomai išvykti iš Latvijos ir grįžti į Švediją.

Pasirodė, kad Švedija gina savo piliečius net ir tuo atveju, jei jie padarė sunkius nusikaltimus, o Latvija buvo per silpna, kad bent mažiausiai paveiktų situaciją. Gulbis pažadėjo savo kompetencijos ribose patikrinti visą informaciją apie avarijos tyrimą, tačiau nežinoma, ar tai buvo padaryta.

Kalniete taip pat išreiškė ryžtą spręsti šį klausimą užsienio reikalų ministrų lygiu, taip pat pasitelkti kitus diplomatinius kanalus ir net naudoti diplomatinį spaudimą (įdomu, kokį?). Užsienio reikalų ministerija pažadėjo paramą iš Generalinės prokuratūros (arba atvirkščiai). Tačiau nieko neįvyko.

Po vienuolikos metų nuo tragedijos pavyko išieškoti 20 000 latų kompensaciją iš Švedijos piliečio Bo Anders Fredrik Johansson, kuris 1997 m. liepos 3 d. Baltezers mieste įvykdė sunkų nusikaltimą, tyčia ir mirtinai partrenkdamas dvi Latvijos policininkių, vykdančių savo tarnybines pareigas.

Rygos rajono teismas patenkino žuvusios policininkės motinos Reginos Fišfelde ieškinį. Ją atstovavo advokatas, buvęs tyrėjas Rinalds Bušs.

Yra žinoma, kad per šiuos metus Johansson niekada nebandė susisiekti su advokatu ar žuvusiųjų artimaisiais. Švedijos antstoliai iš jo išieškojo pinigus, ir nukentėjusioji juos gavo.

Net ir įsitraukus aukščiausiems Latvijos pareigūnams bei bendradarbiaujant su Švedijos teisingumo ministerija, teisėsaugos institucijos nesugebėjo pradėti baudžiamosios bylos prieš Johanssoną, nes Švedijos institucijos nelaikė Latvijos tyrimo institucijų surinktų įrodymų pakankamais. Švedijos prokuratūra, laikydama avarijos aplinkybes – neapšviestą kelią – atsakomybę lengvinančia aplinkybe, įvertino Johanssono pažeidimą kaip nereikšmingą. Beveik galima padaryti išvadą, kad Švedijoje ant neapšviesto kelio leidžiama mirtinai partrenkti uniformuotus policininkus, arba galbūt Švedijos teisingumas tai leidžia savo piliečiams tik kitose šalyse, ypač tose, kurias jie priskiria trečiajam pasauliui.

Deja, šioje istorijoje trūksta Švedijos pareigūnų vardų ir pavardžių, kurie savo cinizmu būtų nusipelnę vietos istorijoje.