Karinė padėtis Lenkijoje 1981–1983 m.

Karinės padėties įvedimo priežastys

Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir ypač jo pabaigoje Lenkijos Liaudies Respublikoje kilo streikai ir susidūrimai tarp gyventojų (daugiausia darbininkų) ir komunistinio valdančiojo režimo. Blogėjanti šalies ekonominė ir socialinė padėtis kėlė vis didesnį gyventojų pasipiktinimą. Ketvirtajame Lenkijos Jungtinė Darbininkų partijos centrinio komiteto plenume, vykusiame 1981 m. spalio 16-18 d. nuosaikus partijos vadovas Stanislavas Kania (Stanisław Kania), buvo pakeistas generolu Wojciech Jaruzelski. Tuo norėta nuslopinti stiprėjusį Lech Wałęsa, Anna Walentynowicz bei Tadeusz Mazowiecki vadovaujamą profsąjungų judėjimą Solidarność, kėlusį vis rimtesnius socialinio, ekonominio ir politinio pobūdžio reikalavimus režimui. Tuo metu buvo nuspręsta pradėti rengtis galutiniam kariniam smūgiui prieš opoziciją.

Oficiali karinės padėties skelbimo priežastis buvo ekonominės situacijos pablogėjimas, kurio pasekmės buvo plataus vartojimo ir maisto prekių trūkumas bei jų įsigijimo reglamentavimas, taip pat energetiniai sunkumai, artėjant žiemai. Tačiau tikrąja priežastimi tapo komunistinio režimo valdžios silpnėjimas, pasireiškęs nepriklausomų profsąjungų judėjimų, tokių kaip Nepriklausoma Savivaldžia Profesine Sąjunga „Solidarumas“ (lenk. Solidarność) kontrolės praradimu. Skirtingos Lenkijos Jungtinės darbo partijos jėgos taip pat negalėjo susitarti, kaip toliau reformuoti socialistinę Lenkiją. Ženkliai sumažėjo pasitikėjimas komunistų valdžia. Pagal Visuomeninės Nuomonės Tyrimo Centro (lenk. Ośrodek Badania Opinii Publicznej) duomenis 1981 m. birželį vyriausybe pasitikėjo 24 % apklaustų respondentų, Lenkijos Jungtine Darbo Partija – 6 %, o Nepriklausomą savivaldžią profesinę sąjungą „Solidarumas“ palaikė net 62 % lenkų.

Pagrindiniu argumentu karinei padėčiai įvesti tapo galima kitų Varšuvos sutarties pakto valstybių karinė intervencija. Tačiau 1981 m. gruodžio 13 d. nebuvo pastebėti jokie karinių pajėgų judėjimai, taip pat kokie nors padidėję radijo pokalbiai Varšuvos sutarties valstybėse. Pranešimą apie nepadidėjusius radijo pokalbius pateikė NATO Generalinis sekretorius Josepas Lungsas 1981 m. gruodžio 13 d. apie 16:00 NATO būstinėje Briuselyje; apie 4:20 ryto JAV departamentas išleido komunikatą, kuriame patvirtino, kad

„nenustatytas joks Sovietų armijos judėjimas“'.

Dar gruodžio 10 d. per Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro pasitarimą SSRS Vyriausybė patvirtino, kad intervencija į Lenkiją yra laikoma paskutiniu žingsniu, žengtinu tuo atveju, jei lenkų saugumo pajėgos, kariuomenė ir Lenkijos Jungtinė darbo partija negalėtų susitvarkyti su situacija. Dar buvo bijoma antikomunistinio perversmo Lenkijos armijoje. Per debatus prieš intervenciją pasisakė įtakingas SSKP Politbiuro narys Jurijus Andropovas.

: „ (…) Negalime rizikuoti. Neplanuojame kariuomenės įvedinėti į Lenkiją. Tai yra pagrįsta nuostata ir turime mes jos laikytis iki galo. Nežinau, kaip pasisuks reikalai Lenkijoje, bet jei net Lenkija taps vadovaujama „Solidarumo“, tai bus tik tiek. O jei prieš Sovietų Sąjungą kapitalistinės valstybės panaudos įvairias ekonomines ir politines sankcijas, mums bus labai sunku. Turime rūpintis savo kraštu, stiprinti Sovietų Sąjungą. Tai mūsų pagrindinė linija.“

(Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro 1981 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas).

SSRS jau nuo 1980 m. vidurio vertė Lenkiją spręsti problemas Lenkijos armijos ir saugumo pajėgomis, nes pati tuo metu vykdė brangią karinę kampaniją Afganistane.

Lenkijos komunistų valdžia opoziciją įvardijo karinės padėties įvedimo priežastimi. Tam ji panaudojo visas monopolizuotas žiniasklaidos priemones. Brutalia propaganda buvo siekiama demoralizuoti „Solidarumą“ ir diskredituoti jį visuomenės akyse. Valstybinė žiniasklaida falsifikavo ir keitė faktus, neretai naudodami ir šovinistinius lozungus. Opozicija karinę diktatūrą vadino „naująja okupacija“ ar „karu su liaudimi“.

Karinės padėties teisinis pagrindas

Galiojusioje Lenkijos konstitucijoje buvo nurodyta, kad valstybėje gali būti įvesta karinė padėtis. Tačiau ši konstitucija ir visas socialistinis ūkininkavimo bei valdymo būdas Lenkijai buvo SSRS primestas prievarta.

Socialistinėje Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinėse ir nedemokratiškose valstybėse, žmonės ne tik neturėjo deklaruojamų laisvių, bet faktiškai už įstatymais nedraudžiamus ar net formaliai leistinus veiksmus galėjo būti nubausti.

Karinės padėties paskelbimas 1981 m. gruodžio 13 d

Nepaisant to, kad Solidarumas buvo pasirengęs kompromisams, naktį iš 1981 m. gruodžio 12 į 13 d. kariuomenė ir saugumo organai (Milicja Obywatelska, ZOMO) perėmė faktinę valdžią Lenkijoje. Gruodžio 13 d. apie 1 val. nakties ZOMO visoje šalyje pradėjo opozicijos veikėjų areštų akciją. Gdanske tą pačią dieną buvo suimti visi profsąjungų vadovai. Kariuomenė užėmė svarbiausius pastatus – valstybines įstaigas, radiją, kitas įstaigas. Apie karinės padėties įvedimą per televiziją paskelbė generolas V. Jeruzelskis.

Karinės padėties įvedime dalyvavo apie 70 tūkst. Lenkijos armijos kareivių, 30 tūkst. Vidaus reikalų Ministerijos ir administracijos (lenk. Ministerstwo Spraw Wewnętrznych i Administracji) funkcionierių, miestų gatvėse įvesta apie 1750 tankų ir 1400 šarvuotų mašinų, 500 karinių transporto priemonių, 9 000 automobilių, keletas sraigtasparnių ir transporto lėktuvų eskadrilių. Dvidešimt penki procentai visų pajėgų buvo sukoncentruota Varšuvoje ir jos apylinkėse.

Lenkijos armija pašaukė dešimtis tūkstančių rezervistų, gyventojams uždraudė turėti ginklus, keisti gyvenamąją vietą. Buvo militarizuota daug institucijų (į jas buvo nusiųsta iki 8 000 komisarų, tarp jų 400 resortų, į centrines institucijas), dalis strateginių ūkio sektorių, tokių kaip komunikacija, telekomunikacija, energetika, kasyba ir jūrų uostai, taip pat 129 svarbiausieji fabrikai. Buvo išjungtas telefoninis ryšys, įvesta spaudos cenzūra, taip pat komendanto valanda (nuo 22:00 iki 6:00 valandos), sustabdytas, išskyrus du valstybinius laikraščius, spaudos leidimas, uždaryta valstybės siena, nutraukti civilinės aviacijos skrydžiai.

Lenkijos Saugumo tarnybai veiksmuose prieš opoziciją aktyviai padėjo Vokietijos Demokratinės Respublikos Stasi žvalgyba – operatyvi Stasi grupė buvo įkurta Varšuvoje jau nuo 1980 m. vidurio, po masinių streikų visoje valstybėje bangos. Stasi ir Lenkijos Saugumo veiksmus palaikė ir koordinavo SSRS KGB, kuri jau nuo 1970 m. vidurio veikė Rytų bloko valstybėse, kontroliavo ir neutralizavo opozicinius judėjimus.

Visuomenės pasipriešinimas

Pasipriešinimas karinės padėties įvedimui vyko įvairiomis formomis. Daugelis aktorių ir menininkų boikotavo viešus pasirodymus valstybinėje žiniasklaidoje. Apie 800 žurnalistų buvo atleista iš darbo. Paprasti gyventojai, prieštaravę generolo Voicecho Jaruzelskio politikai, ant drabužių pradėjo nešioti protesto simbolius ar specialiai vėluodavo į darbą, kad tuo pareikštu savo požiūrį (naujais darbo simboliais tapo sraigė ir vėžlys). Ant namų, sunkiai pasiekiamuose vietose atsirado užrašai „Žiema jūsų, pavasaris mūsų“, „Varna erelio nenugalės“ (panašus į varnos pavadinimą buvo karo padėtyje veikusios represinės organizacijos pavadinimo sutrumpinimas WRON). Tokie užrašai specialių brigadų buvo uždažomi ar tiesiog keičiami, pvz., pavadinimas „KOR = Żydzi“ ar „S = $“.

Pasipriešinimo simboliu tapo V ženklas (Viktorija - pergalės simbolis), o populiariu ženklu buvo kiškis, kurio ausų forma sudarė panašų ženklą. Taip pat vystėsi pogrindinis filatelistų judėjimas, prekiavęs Solidarumo pašto ženklais, o iš jų gautomis pajamomis buvo finansuojama opozicija. Buvo net pervadintos gatvės. Naujos Hutos mieste Rožių alėjos gatvė pervadinta į Zomostrasse, taip parodant ZOMO dalinių kovos būdą. Į talpas buvo įpilama lako, kuriuo apipurškus saugumo tarnybos transporto priemonių langus, sumažėdavo jų matomumas; buvo nešiojamos dujokaukės, mažinančios nervus paralyžiuojančių dujų veikimą.

Represijos

Per pirmąją karinės padėties savaitę kalėjimuose ir internavimo vietose buvo uždaryta apie 5 tūkst. žmonių. Iš viso karinės padėties metu buvo internuota apie 10 tūkst. žmonių 49 internavimo vietose visoje šalyje. Tai daugiausiai buvo „Solidarumo“ nariai, patarėjai ir su jais susiję intelektualai bei kiti opozicijos veikėjai. Gruodžio 28 d. kasykloje „Piast“ numalšinus paskutinį streiką, iš darbo išmesta 2 tūkst. darbuotojų. Masiniai atleidimai vyko visoje valstybėje. 1982 m. rugpjūčio 31 d., per antras rugpjūčio susipratimo metines, 34 vaivadijose sulaikyta apie 5 tūkst. žmonių, iš jų trys tūkstančiai stojo pagal įvairius kaltinimus prieš nusižengimų kolegiją, o 126 žmonėms buvo iškeltos baudžiamosios bylos.

Taip pat baustos ir nenorėjusios persitvarkyti organizacijos. 1982 m. kovo 20 d. uždaryta Lenkų žurnalistų sąjunga, 1983 m. – Lenkijos artistų mimų sąjunga, Lenkijos literatų sąjunga, taip pat PEN klubas.

Pačioje Lenkijos jungtinėje darbo partijoje buvo atleidžiami darbuotojai ir uždaromi kai kurie teritoriniai skyriai. Iki gruodžio 20 d. darbą prarado 500 partijos narių ir uždaryta keletas dešimčių teritorinių skyrių. Dažniausiai propagandiniais tikslais buvo areštuoti kai kurie garsūs komunistų veikėjai.

2006 m. Liaudies atminties institutas įvardijo žuvusių karinės padėties metu nuo mirtinų šūvių ar sumušimų per streikus ir manifestacijas 56 asmenis. Bendras žuvusiųjų nuo represijų skaičius per 1981–1983 m. laikotarpį sudaro ne mažiau nei 91 žmogų. Tai nustatė Nepaprastoji Seimo komisija. Ji ištyrė 122 mirties atvejus, kurių priežastimi buvo įtariami milicininkai. Iš viso galima kalbėti apie 100 nužudytųjų.

Kontraversijos dėl karinės padėties įvedimo

Karinės padėties įvedimas vertinamas nevienareikšmiškai. Lenkai šiuo klausimu yra susiskaldę, vyrauja keli požiūriai ir vertinimai.

Istorikų vertinimai

Britų istorikas Normanas Daviesas karinės padėties įvedimą pavadino „netobuliausiu kariniu veiksmu dabartinėje Europos istorijoje„. Pagal Andrzejų Ajnenkielą, tai buvo sui generis karinis žingsnis karine padėtimi. Voiciecho Roškovskio nuomone, “karinė padėtis teisiškai atitiko situaciją“. Andrzejus Friszke tvirtina, kad Lenkijos Seimo sprendimas įvesti karinę padėtį buvo “įstatymų sulaužymas".

Argumentai už karinės padėties įvedimą

Kai kuriais vertinimais, dalis Lenkijos visuomenės pritarė karinės padėties įvedimui. Ankstesni įvykiai Vengrijoje (1956 m. Vengrijos sukilimas), ir Čekoslovakijoje (1968 m. Čekoslovakijos sukilimas) parodė, kad ir šį kartą buvo galimas Varšuvos sutarties šalių įsikišimas. Generolas Voicechas Jaruzelskis tvirtino, kad jei nebūtų įvesta karinė padėtis, tai tikriausiai sovietų armija būtų įvesta į Lenkiją. To patvirtinimui jis pateikia tokius argumentus:

• Brežnevo doktrina 1981 m. įpareigojo visomis priemonėmis palaikyti socialistinius režimus Varšuvos sutarties organizacijos narių teritorijoje. Šias priemones turėjo užtikrinti Sovietų Armija ir kitų socialistinių valstybių - Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos kariuomenės. Sovietų Armija 1980 m. pradžioje buvo gerai aprūpinta ir apmokyta, nors SSRS intervencija į Afganistaną truputį sumažino jos jėgą; * JAV vyriausybės perspėjimas, kad SSRS armijos įvedimas į Lenkiją sukels daug problemų;
• sovietų valdžios spaudimas pateikti žemėlapius, padėsiančius įvesti į Lenkiją kariuomenę;
• įvairių srovių Lenkijos Jungtinėje Darbo partijoje atsiradimas. Kai kurios nusprendė bent dalinai įdiegti „socializme rinkos elementus“ primenančius Nepo politiką, ar palaipsniui įvesti laisvosios rinkos elementus. Įvedus karinę padėtį, radikaliais metodais buvo susidorota su bandymais pakeisti socialistinį ūkininkavimo būdą;
• Lenkijos Jungtinės Darbo partijos funkcionierių noras išvengti atsakomybės už neefektyvų užsienio paskolų panaudojimą nuo 1970 m., kurios 1981 m. peržengė 20 milijardų dolerių sumą. 1981 m. pavasarį Lenkijos Jungtinės Darbo partijos Centro Komitetas tyrė funkcionierių finansinius piktnaudžiavimus, kas sukėlė kai kurių partijos narių pasipiktinimą. 1981 m. liepos 16 d. komisija pateikė raportą, kuriame buvo kaltinama „klaidomis ir broku partijos funkcionavime“, nurodant pagrindinius kaltininkus ir asmenis, „nesilaikiusius Lenkijos Jungtinės Darbo partijos nuostatų“. Komisijos vadovo raportas buvo paskelbtas tik 1985 m., atšaukus karo padėtį, pogrindžio literatūroje per Literatų Institutą Paryžiuje.

Argumentai prieš karinės padėties įvedimą

Opozicijos veikėjų internavimas, telefoninių pokalbių kontrolė, kariuomenė miesto gatvėse, trukdžiai keliauti (draudimas palikti miestą per komendanto valandą) yra pasikėsinimas į gyventojų laisvę. Be to:

Jokios karinės intervencijos iš Varšuvos sutarties šalių nebuvo, o karinė padėtis buvo įvesta norint išsaugoti Lenkijos Jungtinės Darbo partijos valdžią. 1981 m. gruodžio 8 ir 9 d. ant šalutinio geležinkelio kelio Breste gen. V. Jaruzelskis susitiko su maršalu Viktoru Kulikovu ir SSRS vicepremjeru Baibakovu, kurių paprašė karinės pagalbos. Apie tai buvo kalbama gruodžio 10 d. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiure. Rusai V. Jaruzelskio prašymą atmetė ir pasiūlė problemas su opozicija spręsti patiems.

SSRS intervencija į Afganistaną, pradėta 1979 m. gruodžio 25 d., dar labiau padidino šaltojo karo įtampą ir nubraukė planus sumažinti karinį ginklavimąsi – 1980 m. JAV kongresas neratifikavo susitarimo dėl strateginių ginklų SALT II apribojimo. Buvo didelė tikimybė, kad Sovietų armijos įvedimas į Lenkiją sukeltų tokią pačią JAV reakciją. Tai būtų suprasta kaip provokacija, pretekstas pradėti griežtesnes varžybas ir Europoje išdėstyti dar daugiau trumpojo nuotolio raketų.

Karinės padėties įtaka pasauliui

Kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis, JAV nusprendė pagreitinti naujos kartos raketų MGM-31 Pershing ir Cruis dislokavimą V. Europoje, o 1983 m. kovo 23 d. JAV prezidentui Ronaldui Reiganui buvo lengviau patvirtinti ir oficialiai paskelbti apie lazerinės sistemos (angl. Strategic Defense Initiative – vadinamosios Strateginės gynybos iniciatyvos) įvedimą, plačiau žinomą „žvaigždžių karų“ programos pavadinimu.

Tai buvo dar viena ginklavimosi varžybų banga, į kurią SSRS jau nesugebėjo atsakyti tokiomis pačiomis technologijomis, ypač informatikos srityje. Ji nepajėgė daugiau didinti išlaidų kariuomenei (karas Afganistane jau ir taip SSRS kainavo apie 100 milijardų JAV dolerių). Paradoksalu tai, kad karinė padėtis, turėjusi išsaugoti Lenkijos Liaudies Respubliką ir socializmą, iš dalies pagreitino SSRS ir viso komunistinio lagerio žlugimą.