Durbės mūšis

Priežastys

Kariniu Livonijos ordino ir Vokiečių ordino bendru žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti strateginį tikslą – užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai – išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Spėjama, kad tai Vilkų Lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas).

Pirmą kartą į Livonijos ordino karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Siekdamas apsaugoti savo pietines valdas, jis1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Zemovitu.

Jėgos

Manoma, kad Livonijos ordino vadas, krašto magistras Burkhardas fon Hornhauzenas, Vokiečių ordino vadas, ordino maršalasHeinrichas Botelis ir jų talkininkai turėjo apie 8000 vyrų ir 190 riterių, žemaičiai sutelkė apie 4000 karių. Ordino kariuomenei talkinoŠvedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai, pavergti Prūsijos irLivonijos vietiniai gyventojai, privalėję kariauti pavergėjų pusėje.

Mūšio eiga

Pasak Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į Vokiečių ordino valdoma Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo.

Mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai, vieno vado nebuvimas. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai priešą staigiai apsupo, daugelį riterių nukovė, persekiojo bėgančiuosius.

Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir karalaitis Karolis su savo daliniu.

Mūšio reikšmė

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.).

Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.