Nikolajus I
- Gimęs:
- 06.07.1796
- Mires:
- 18.02.1855
- Be žodžių:
- Nikolaus I. Pawlowitsch, Nicholas I of Russia, Mikołaj I Romanow, Николай I Павлович Романов, Николай I, Nikolajs I, Nokolajs Pavlovičs Romanovs, Николай Павлович Романов, Nikolajs I Romanovs
- Kategorijas:
- Caras (kaizeris), Imperatorius, Kunigaikštis
- Pilietybė:
- rusijos
- Kapinės:
- Grand Ducal Burial Vault
Nikolajus I (kitaip dar – Mikalojus I, rus. Николай I Павлович; lietuviškai dar vadinamas – Mikalojus I; 1796 m. liepos 6 d. [pagal J.K.: birželio 25 d.] – 1855 m. kovo 2 d. [pagal J.K.: vasario 18 d.]) – nuo 1825 iki 1855 metų buvo Rusijos imperatorius. Jis žinomas kaip vienas iš reakcingiausių Rusijos monarchų. Nikolajus I taip pat buvo ir Lenkijos karaliumi iki pašalinimo iš sosto 1831 m.
Biografija
Nikolajus I gimė Gatčinoje, imperatoriaus Pavelo I ir imperatorienės Marijos Fiodorovnos šeimoje. Nikolajus nebuvo auklėjamas būsimuoju Rusijos imperatoriumi, nes turėjo du vyresniuosius brolius: Aleksandrą I ir Konstantiną Pavlovičių.
Šeima ir vaikai
Nuo 1817 metų vedė Prūsijos princesę Šarlotę, Vilhelmo III dukterį. Pas Nikolajų ir Aleksndrą Fiodorovną buvo 7 vaikai:
- Aleksandras II (1818–1881)
1-ma žmona – Marija Aleksandrovna;
2-ji žmona – Jekaterina Michailovna Dolgorukova.
- Marija Nikolajevna (1819–1876)
1-mas vyras – hercogas Maksimilianas Leichtenbergas;
2-ras vyras – grafas Grigorijus Aleksndrovičius Stroganovas.
- Olga Nikolajevna (1822–1892)
vyras – Viurtenbergo karalius Karolis I.
- Aleksandra Nikolajevna (1825–1844)
vyras – Heseno-Kaselio princas Frydrichas Vilhelmas.
- Konstantinas Nikolajevičius (1827–1892)
žmona – Aleksandra Josifovna.
- Nikolajus Nikolajevičius (1831–1891)
žmona – Aleksandra Petrovna.
- Michailas Nikolajevičius (1832–1909)
žmona – Olga Fiodorovna.
Šaltiniai: wikipedia.org, regiment.ru
Nėra vietos
07.12.1769 | Орден Святого Георгия
14.12.1825 | Decembristu (Dekabristu) dumpis
29.11.1830 | November Uprising
The November Uprising (1830–31), Polish–Russian War 1830–31 also known as the Cadet Revolution, was an armed rebellion in the heartland of partitioned Poland against the Russian Empire. The uprising began on 29 November 1830 in Warsaw when the young Polish officers from the local Army of the Congress Poland's military academy revolted, led by lieutenant Piotr Wysocki. They were soon joined by large segments of Polish society, and the insurrection spread to the territories of Lithuania, western Belarus, and the right-bank of Ukraine. Despite some local successes, the uprising was eventually crushed by a numerically superior Imperial Russian Army under Ivan Paskevich. Czar Nicholas I decreed that henceforth Poland was an integral part of Russia, with Warsaw little more than a military garrison, its university closed.
26.02.1832 | Konstytucja Królestwa Polskiego została zastąpiona Statutem Organicznym dla Królestwa Polskiego
Bezpośrednio po stłumieniu powstania listopadowego Rosjanie rozpoczęli szereg represji zarówno w stosunku do uczestników powstania, jak i instytucji państwowych. Represjom patronował nowy namiestnik cesarski, feldmarszałek Iwan Paskiewicz, nagrodzony za szturm Warszawy z 1831 roku tytułem księcia warszawskiego. Przede wszystkim ograniczono autonomię Królestwa Polskiego zawieszając prawa konstytucyjne, aż do roku 1832, kiedy to car Mikołaj I wprowadził tzw. Statut Organiczny dla Królestwa Polskiego. Oficjalnie statut miał być tylko uzupełnieniem konstytucji, faktycznie jednak zniósł ją i wszedł na jej miejsce.
01.06.1833 | Krievijas cara Nikolaja I, augstākās ierēdniecības un garīdzniecības klātbūtnē tika svinīgi iesvētīts 1.klases Dinaburgas (Daugavpils) cietoksnis
18.12.1833 | Pirmo reizi izpildīta Krievijas valsts himna "Dievs, caru sargā!"
Latvijas teritorijas visu šīs himnas pastāvēšanas 1833.g.-1917.g. laiku bija anektētas Krievijas sastāvā.
31.05.1851 | Krievijas imperators Nikolajs I inspicē Dinaburgas cietoksni
28.03.1854 | Turpinās Krimas karš. Osmaņu impērijas pusē karā iesaistās Anglija un Francija
Krimas karu pret Osmaņu impēriju Krievija iesāka 1853. gada oktobrī. Kara iesākšanas iegansts Krievija bija "ortodoksālo kristiešu aizsardzība". Karš ilga trīs gadus, līdz 1856. gada februārim. Kara rezultātā Krievija ieguva Krimas pussalu, bet zaudēja savus iepriekšējos sabiedrotos- kopš 1815. gada Vīnes kongresa laikiem- Franciju, Lielbritāniju, Sardīniju.