Aleksandras Romanovas

Imperatorius Aleksandras I (arba Aleksandras Pavlovičius Romanovas, rus. Александр I Павлович, 1777 m. gruodžio 23 d. Sankt Peterburgas – 1825 m. gruodžio 1 d. Taganrogas) – 1801 m. kovo 23 d. iki 1825 m. gruodžio 1 d. Rusijos imperatorius, 1809-1825 m. didysis Suomijos kunigaikštis ir 1815-1825 m. Lenkijos karalius.

Biografija

Kilęs iš Holšteinų-Gotorpų Romanovų dinastijos. Tėvas – Didysis kunigaikštis Pavelas Petrovičius, motina – Viurtembergo kunigaikščio duktė Marija Fiodorovna.

Valdymas

Sostą gavo po rūmų perversmo, per kurį nužudytas jo tėvas. Jaunystėje planavo liberalias reformas, tačiau nedaug nuveikė, nes buvo neryžtingas, o Rusija nepribrendusi reformoms. Kolegijas 1802 m. pakeitė ministerijos, 1810 m. įsteigta Valstybės taryba. Pirkliams, miestiečiams leista pirkti negyvenamas žemes, dvarininkams – atleisti valstiečius iš baudžiavos už išpirką. Antrojo dešimtmečio pabaigoje asmens laisvę gavo Estliandijos, Lifliandijos ir Kuršo gubernijų valstiečiai.

Remiantis kiek pakeistu Abiejų Tautų Respublikos Edukacinės komisijos modeliu įgyvendinta švietimo reforma. Išplėstas vidurinių mokyklų tinklas. 1803 m. Vilniaus vyriausioji mokykla pertvarkyta į Vilniaus universitetą, atkurtas Tartu universitetas, įsteigti Charkovo, Kazanės, Sankt Peterburgo universitetai. Į antrojo dešimtmečio pabaigą Aleksandras I nutolo nuo jaunystės idealų. Vidaus reikalus pavedė tvarkyti policinio valdymo šalininkui A. Arakčejevui. Paskutiniaisiais gyvenimo metais tapo labai religingas.

Valdant Aleksandrui I 1801-1813 m. prie Rusijos imperijos prijungta 1801 m. Gruzija, 1809 m. Suomija, 1812 m. Besarabija, 1813 m. Azerbaidžanas. Po nesėkmingo 1805-1807 m. karo su Prancūzija sudaryta Tilžės taika. Per Prancūzijos-Rusijos karą, nors ir nevadovaudamas kariuomenei, Aleksandras I savo laikysena padėjo pasiekti pergalę, priėmė sprendimą dėl kariuomenės žygio į Europą, buvo vienas 1814-1815 m. Vienos kongreso vadovų ir 1815 m. Šventosios sąjungos organizatorių. Tapo kongreso sudarytos ir su Rusija sujungtos Lenkijos karalystės karaliumi.

Aleksandro I valdymo laikais Lietuvos vardas buvo vartojamas oficialiuose Rusijos imperijos administracinių teritorinių vienetų pavadinimuose: Lietuvos generalgubernatorija (centras – Vilnius), Lietuvos Vilniaus gubernija ir Lietuvos Gardino gubernija. Lietuvoje jo vyriausybė toleravo vietos bajorų kultūros tradicijas. 1807-1812 m. buvo svarstoma, ar verta atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, pavaldžią Aleksandrui. Manyta, kad toks autonominis vienetas galėtų būti atsvara 1807 m. Napoleono I įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. Po 1814 m. buvo keliama idėja regioną, vėliau pavadintą Šiaurės vakarų kraštu, ar jo dalį prijungti prie Lenkijos karalystės. Po filomatų ir filaretų bylos 1823-1824 m. Rusijos imperijos valdžia sugriežtino krašto kultūros kontrolę, mokyklose įvedė privalomas pamokas rusų kalba, įsakė, kad šia kalba būtų mokoma istorija ir geografija.

Mirė kelionėje peršalęs. Jo garbei Peterburge 1834 m. atidengta Aleksandro kolona.